Prašiau

.. prašiau, nelėk
vėjuota ateities banga.
Dar pasiūbuokim
su rankom susietom,
sugrubusiom.
O aš vis vėjo šnibždesiu
erzinau ilgesį, nukamuotą
mėnesienos akių.
Tylom prašiau, dar paliūliuokim
ateities gėlių spalvas.
Juk nebebus jau sankryžų,
jau nebebus kelių kuriais
sujungsi savo rankom
nėriniuotom klaidų takus.

Bet josios rankos vejui
prižadėtos.
Dar neužgimus aimanavo
gimdysianti audros vaikus
neišverktų akių tikėjime.

Teišgalėjau aš iškasti
vargais apaugusiom,
nedildomai išdildytom
plaštakom
nesenkantį ir neišblėstantį
vaivorykštės spalvotą ilgesį.

Ir nevaldyt jau kojų išliestų
gyvenimo grubiais nagais.
Nebestebėt jau josios kvapo
garuojančio pro išplėštas
ir sudarkytas sausgysles.

Aš vis atgal, atgal, vėl šonais
Bet ateitin šiurkštumo
skraistės niekaip nesišlieja.
Vis dar kovingai nuleistom
netaikliai virpančiom rankom,
neiškovojusiomis laimės, bandau
įkvėpt, įkvėpt laimingos praeities.

Bet prižadėtieji audros vaikai
Nupurtė dulkes nuo takų,
palikdami šalikėlėj gėles.
Ir koja sprindžio didumu
pajutus geidulingai skalsią
nuojautom išpurtytąjį plotą
tiesias ateitin.

Vis dar neįkvėpta, tik springdama
praeitimi apkaišytais pūkais.

Įkvėpt, įkvėpt,
naujojo jausmo kvapo.