Portretas su gatvėmis

Jos žiūri pro langus, o vakaras šiepiasi gatvėms
Ir išriečia nugaras gatvės lyg katės balkonuos,
Saldi žigolo šypsena – joms užima kvapą -
Kai gatvė priglunda prie drėgno vakaro šono,

Jos mato pro langus, kaip gatvės grįžta į dieną,
Kaip gulas po kojom praeiviams, nurimusios, sočios,
O jų languose beviltiškai žydi purienom
Nubalę plaukai, ir skaudžiai artėja stotys,

Jos stebi pro langus  ir trupina sniegenom duoną,
Tos pamirštos nuotakos, savo langų sužadėtinės,
Kai veidrodžiai tyla ir anka, jos vėl primadonos,
Ir jau nebežino ar verta ko nors gailėtis,

Nes rimsta tribūnos. Kol gatvės šoka fokstrotą,
Ir vakaras groja fogotu,  pakyla flamingai.
Lyg skleistųs atodūsis perkirtus finišo juostą.
Pro pravirus langus virš miesto madonomis sninga.