Velnių medžiotojas (2 dalis)

II dalis

DARBAS PRASIDEDA

- Žmonės, dėmesio! Karaliaus įsakymas! - nuskardėjo per visą aikštę šauklio balsas. Kilstelėjau galvą nuo šieno, mano sugėrovai kažką draugiškai sumurmėjo ir vėl užknarkė.
- Nuo šiol, karaliaus Kėbulo Šeštojo įsakymu, šalis vadinsis Žaliuoju Kalnynu ir niekam nevalia svetimšaliams minėti senojo pavadinimo! - skaitė iš rašto šauklys.
- O kuo jam nepatinka Caca?! - pajuokaudami sumaurojo valstiečiai. - Caca, Caca, Caa-aa-ca!
- Tai karaliaus įsakymas! - pakartojo šauklys. - Ir baikite skleisti gandus, kad princas Benkartinas gano kiaules! Tai visiška nesąmonė!
- Kurgi ne... - sukikenau sau panosėje ir jau norėjau nusmigti ant tos šieno kaugės, kur ir gulėjome, kai staiga iš priešingos kiemo pusės nuskardėjo klyksmas. Kilstelėjau galvą. Nieko nepamačiau, bet užteko to, ką išgirdau. Kas gali būti informatyviau už bėgančias ir žviegiančias "gelbėkit, velniai! " moteris?
- Nagi, kerėplos! - pažadinau savo angelus sargus. - Pirmyn! Darbas laukia. - ir nučiuožiau nuo šieno kaugės žemyn.
Išsigandę žmonės bėgo nuo vienišos trobos, kuri kaimui tarnavo kaip sandėlis. Mano sargai neryžtingai sekė man iš paskos. Žvilgtelėjęs į juos pamačiau, kad jie net melsvi iš siaubo. Nuo trobos net čia jautėsi stingdanti velnio aura.
- Kiek viduje žmonių? - riktelėjau kaimiečiams.
- Trys! Ten ūkininkai iš Trabedinos! Jie pirko iš mūsų grūdus! - atsiliepė bailus balsas.
- Laukite čia. - pasakiau sargams ir tie  iš karto sutiko. Nebūčiau  jų vidun įtempęs net su tuzinu eržilų.
Prie trobos velnio jėga mano kaulus šildė kaip reikiant. Bėda ta, kad bailius ji sustingdo taip, kad tie visiškai nebegali priešintis. Todėl velniai niekada nesitiki pasipriešinimo.
Stumtelėjau duris, žengiau vidun ir rūpestingai jas uždariau.
- Jam šakės! - išgirdau tolimą kažkokio valstiečio komentarą. Atsisukau ir, tiesą sakant, pašiurpau. Vos nesuakmenėjau kaip anie trys, paruošti pagrobimui į pragarą.
Prieš mane stovėjo geležimi apsikaustęs dvimetrinis šėtonas ir taikėsi į mane milžinišku juodu arbaletu. Mano išgąstį tuoj pakeitė nuostaba- šitokios rūšies velnių dar neteko susitikti akis į akį. Jis aiškiai buvo per didelis, kad būtų paprasčiausias žmogvelnis- t. y. - žmogaus ūgio velnias. Ir gerokai per mažas, kad galėčiau pavadinti velniu-gigantu. Tikriausiai jis buvo dar labai jaunas velnias-
gigantas.
- Kas tu? - nežmoniškai žemu balsu suurzgė velnias.
- Oi, kas čia? - sumirkčiojau aš. - Kodėl taip sunku judėti? Kas jūs? Ar... ar čia piemuo Terminėlis?
- Tu aklas, ar ką? - nepatikliai urgztelėjo šarvuotis.
- Tai kas, kad aklas? - pasipiktinau. - Argi būtina  kiekviena proga man tai priminti? Būk geras, Terminėl, išvesk  mane, o tai jau baimė ima...
Tauškiau nesąmones ir tuo pat metu nepastebimai dairiausi. Dairiausi kokio nors daikto... Yra toks kiauliškas dėsnis- jei velnias apsireiškė uždaroje patalpoje, tai jį galima nudėti vienu vieninteliu toje patalpoje esančiu daiktu, kad ir kaip absurdiškai jis atrodytų. Kokiu- tai jau velnių medžiotojo galvos skausmas...
- Aš ne Terminėlis. - sugriaudė velnias. - Ir tu niekur neisi.
Rimtas argumentas. Aš pastebėjau ant sienos pakabintą spragilą. Medžiotojo nuojauta pašnibždėjo, kad čia ir bus mano ginklas.
- Eik, Terminėl, neapgausi! Ką jau ką, o tavo balsą gerai pažįstu! - nusijuokiau.
Velnias nuleido arbaletą- palaikė mane nepavojingu. Nesuabejojau- jis irgi buvo gerokai išgąsdintas to fakto, kad aš nesustingau. Dabar jis ruošėsi mus keturis pasiimti į pragarą. Jo akys vos vos nukrypo nuo manęs.
Aš čiupau nuo sienos spragilą ir smogiau juo velniui į tarpuakį. Juokinga! Spragilas sutrupėjo mano rankose, mano delnus užgėlė kaip reikiant- o jam nieko.
Užkluptas tokio netikėto puolimo, šėtonas įsiuto. Negalėjau jam leisti pakelti arbaleto- man būtų ragai dar nepradėjus kovos, todėl nedelsiau- puoliau jį, nušveitęs spragilo liekanas į šoną. Medžiotojo nuojauta šįkart nuvylė.
Išplėšiau arbaletą iš pasimetusio velnio nagų ir stuktelėjau rankena į raguotojo kaktą. Smūgis priešininką išvertė iš kojų. Skubiai apsidairiau.
Šiaip velniai nėra stiprūs- stipri tik jų paralyžiuojanti aura. Bet šitas buvo stiprus- tikras velnias... Pamačiau kitame patalpos gale į sieną atremtą kirvį. Reikėjo išbandyti ir šitą.
Už nugaros kažkas skambiai suspragsėjo. Tai velnias šarvavosi geležimis. Ir staiga, man nespėjus nutverti kirvio, užgriuvo mane visu svoriu. Pajutau aštrius smaigalius, smingančius į šonus. Sukandau dantis, apsiverčiau po juo ant nugaros, apsibraižydamas jo dygliais ir sugniaužiau jo gerklę. Akys nenormaliai švytėjo- aiškus sužvėrėjimo požymis. Tuoj ims putoti ir spjaudytis rūgštimi, jei nesiimsiu jokių priemonių. Smaugimas mažai man gelbėjo- tegalėjau užspausti jo rūgšties kanalus. Slaptoje, gerai nuo velnio izoliuotoje vidinėje kišenėje gulėjo kryželiai, bet šiuo atveju iš jų nebuvo jokios naudos. Pasekmės galėjo mane pražudyti.
Siektelėjau kirvio.
Pasirodo, jis buvo daug arčiau nei maniau. Užčiuopiau ašmenis ir velnias tuoj pat nagais įsikibo į mano gerklę. Patraukiau už ašmenų, kirvis pasviro ir jo kotas nuvirto man į delną. Vožtelėjau šėtonui kakton iš visų jėgų. Jo galva skilo. Nagai atsileido. Sujudėjo ir ūkininkai. Jie iškart puolė prie durų ir dingo man iš akių. Velnias subliuvo nesavu balsu.
- Tyliau, Terminėli! - sudrausminau, stodamasis ant kojų. Užsimojau ir... velnio galva atsiskyrė nuo kūno su visomis geležimis.
Patenkintas nurėžiau ragus. Visada taip darau- jie juk vertingiausia velnio dalis, mat visa kita paprastai suyra paties velnio rūgštyse. Ir dar reikia nepamiršti išrėžti atžymos peilio rankenoje, nors kitiems sakau, kad taip skaičiuoju užmuštas žiurkes.
Pasirodo, šįsyk kirvis... Įdomu. Praeitą kartą buvo samtis- neaštrus ir nelabai daug funkcijų atliekantis daiktas. Gal sekantį kartą pasitaikys
dar puikesnis ginklas?... Ei, kas čia dabar?!
Nustebęs atšokau. Velnias klijavosi į krūvą. Iš kūno iššoko gyslos, sulindo į galvą ir ją pritraukė.
Čiaukštelėjau dar dusyk. Dabar trys dalys.
Susidomėjęs laukiau, kas bus. Kurį laiką nieko neatsitiko, tada vėl prasidėjo kūno jungimasis į krūvą. Kažkas čia buvo ne taip. Anksčiau šitaip niekada nenutikdavo... Perkirtau gijas, sukapojau kūną į dar penkias dalis ir ėmiau mąstyti.
Kažko šiame galvosūkyje trūko. Buvo vienas daiktas ir aš juo pasinaudojau. Velnias guli sukapotas. Tai ko gi jis dar nemiršta? Gal panaudojau ne tą ginklą? Šiaip juk galima velnią perkirsti ir labai aštriu kardu...
Ne, kardo čia nebuvo.
Gerai, tarkime, kad yra nebūtinai vienas daiktas, kuriuo galima užmušti. Kuris tada antras?
Mano žvilgsnis užkliuvo už juodos krosnies, kuri stovėjo kampe aptrupėjusi ir niekam nereikalinga. Sunkiai tikėtina, bet pabandyti verta. Nepaliksi juk kaimiečių kapoti velnią per visą ir taip varganą jų gyvenimą.
Malkų buvo- medinės grindys. Kirviu atkirtau kelis gabalus ir sukroviau į krosnį. Atsisukau- velnias vėl klijavosi. Teko nutraukti tą klaikų procesą, tada išėjau į lauką žolės. Kaimiečiai, išvydę mane, išvertė akis.
- Jis gyvas!
- Ei, ateikit padėti! - riktelėjau. - Tas velnias labai gajus!
Kvailių, aišku, neatsirado. Teko ugnį kurti pačiam.
Pirmiausia sumečiau kojas ir rankas- pačią lengviausią dalį. Galva vos pralindo pro dureles. Vai kad pašoko ugnis! Tarytum tas padaras būtų iš samanų. Plačiau pravėriau kamino sklendę ir puoliau grūsti ugnin žarnas. Vaizdelis klasiškas- tarsi doročiau skerdieną. Skirtumas tik, kad po sėkmingos  medžioklės grobio žarnos nesirango ir neketina tavęs pasmaugti. Širdis vis dar plakė, įsiurbdama ir išpūsdama orą. Supleškinau ją paskutinę.
Išėjęs į lauką pasigrožėjau, kaip iš kamino rūksta dūmai. Pats atrodžiau klaikiai, kvepėjau irgi panašiai.

------------------

- Jis tikrai nudėjo velnią! - paliudijo mano sargai, o karaliaus patarėjo snukis neatpažįstamai susisuko. Turbūt iš pavydo.
- Kur trofėjai? - kaip tikra gyvatė įkando jis.
- Neužtenka paliudijimo? - aš ėmiau jam jausti  neapsakomą neapykantą.
- Liudininkus galima ir papirkti, o gal jūs neimate trofėjų?
Ištraukiau iš kišenės ragus ir numečiau jam po kojom. Karalienė aiktelėjo. Princas Benkartinas žengė į priekį, norėdamas geriau įsižiūrėti.
- Karvės ragai? - nusišaipė patarėjas. - Prastai, Edvardai, visai prastai...
- Sakai karvės? - sušnypščiau įtūžęs. - Tai paaiškink šitą!
Išsitraukiau kryželį ir ištiesiau virš ragų. Tie tuojau pajuodo, susiraitė ir plykstelėjo dūmų kamuoliais, kurie tučtuojau išnyko ore. Pabalęs Kastoras persižegnojo. Matyt, buvo šioks toks krikščionis... Princas Benkartinas atrodė susižavėjęs.
- Tėve, aš noriu būti velnių medžiotoju! - staiga suriko jis.
- Tylėk, kvaily! - burbtelėjo Kėbulas. - Būsi princu, ir kad man nė žodžio! Velnių medžiotoją jau turim.
Pritariau karaliui iš visos širdies. Konkurentų man nereikėjo.
- Kokia tavo kaina? - paklausė valdovas.
- Du šimtai ečupų už velnią plius atskiras kambarys rūmuose. - išpyškinau surepetuotą tekstą. - Taip pat pilies ginklų arsenalo naudojimas savo nuožiūra. Jeigu šios mano sąlygos jums priimtinos, tai pažadu, kad po dviejų- trijų mėnesių velniai čia išvis nebesirodys.
- Sutinku. - kiek pagalvojęs atsakė Kėbulas. - Tik nesuprantu, kam tau ginklų arsenalas?
- Pilyje juk irgi kartais pasirodo velniai. - ramiai paaiškinau. - Reikia būti viskam pasiruošusiam...
Ar man tik pasirodė, ar karalius išties nuliūdo? Nutilau. Situacija pasirodė keistoka.
- Taip... - sumurmėjo karalius. - Tu teisus. Pilyje kartais velnių būna...
Karalienė atrodė ne ką laimingesnė.
Vadinasi, velnių buvo ir jie nusinešė kažkokį, labai gerbiamą asmenį. Nusprendžiau patylėti ir, pasitaikius progai,  išklausinėti princą, kuris taip ir troško sutikti velnią. Tokio susitikimo baigtį nesunku numatyti- po jo nebebūtų kam paveldėti sostą.

Pirmą, pradinį įnašą- du šimtus ečupų, aš išreikalavau dar tą patį vakarą. Išsyk nusiunčiau Kastorą pas kalvį trijų šimtų nukryžiuotųjų ir vieną sargybinį į artimiausią krikščionių bažnyčią švęsto vandens. Mane įkūrė beveik negyvenamame rytiniame sparne, kur savo žinioje turėjau dvi menes ir penkis kambarius. Ir (valio!) ten dar buvo tupykla, kuria aš likau labai patenkintas.  Visų pirma iškryžiavau gyvenamuosius sparnus, tada svarbiausią vietą- požemius, mat juos velniai ypač myli. O Kėbulo rūmų požemiai tikrai nebuvo maži. Juose, paisant senų tradicijų, buvo tiek prilaidota garbingų ir kilmingų žmonių, kad gyvam žmogui neliko vietos kojai pastatyti. Bet vieną vietą specialiai aplenkiau- karaliaus patarėjo apartamentus...
Besidarbuodamas rūsyje staiga susidūriau su princu.
- Tfu, kad tave velniai! - nusispjoviau, kai jis išlindo iš už Kėbulo Pirmojo karsto. - Ko čia gąsdiniesi?! Žlugdai visą mano darbinę dvasią!
- Labai atsiprašau. - visai neprinciškai atsiprašė Benkartas, išsigandęs dar labiau nei aš. - Aš tenorėjau pažiūrėti, kaip jūs dirbate.
- Jau pamatei. O dabar lipk viršun, kol neprižadinai numirėlių.
Princas išbalo.
- Ką?... Kaip? Jie gali pabusti ir atsikelti?
Atsidusau. Na ir mulkis- nesupranta ironijos...
- Ne, žinoma. Aš tik juokauju. - pakišau vieną kryžių po karstu ir patraukiau toliau. Sekantį padėjau prie laiptų- praėjimas ten siauras, velnias tikrai neprašliauš. Truputį stabtelėjau, kad pasižymėčiau viską plane.
- Beje. - prisiminiau, atsisukdamas į princą Benkartiną. - Ko tavo tėtušis taip nuliūdo, kai paminėjau velnius pilyje? Kas čia nutiko?
- Velniai prieš dešimtį metų pagrobė mano seserį. - sumurmėjo tas, bailiai dairydamasis.
- A, tada man aišku. Ką gi, lik sveikas ir malonios pažinties su protėviais. Aš einu iš čia.
Princas klyktelėjo ir puolė laiptais aukštyn pirma manęs. Tai bent bailys!
Šypsodamasis užrakinau rūsį ir nuėjau link įvijų laiptų, kurie vedė palėpėn.

---------------

Po trijų dienų, per kurias rūmus pilnai "įrengiau", karalius pirmąsyk iškvietė mane į pagrindinę menę. Nuėjęs supratau, kad kažkas negerai. Karalius, kurio veido išraiška man nieko gero nežadėjo, rankoje laikė vieną iš mano kryžių.
- Ar tai būtina visur kaišioti? - be įžangos užsipuolė mane.
- Būtina. Kur jį radote?
- Kur? Tualete! Pakeliu dangtį, žinai, pagamintą pagal naujausią madą- iš raudonmedžio, papuošto auksu ir rubinais, o ten, iš vidinės pusės prikaltas šitas! Manai, labai juokinga? Aš ten einu ne maldų kalbėti!
- Hmm... juokai tuo metu man mažiausiai rūpėjo. Jei nepatinka, galiu pasistengti paslėpti daug geriau.
- Ne apie tai kalba! Tu sugadinai mano raudonmedžio dangtį!
- Išskaičiuokite iš mano atlyginimo. Dar kas nors?
- Taip! Mano sūnus... - karalius apsidairė, bet, nepamatęs Benkartino, kreipėsi į ministrą. - Kur princas?
Kastoras irgi apsidairė, bet, nesuradęs pamėgino spėti:
- Gal... šeria arklius?...
- Surask ir vesk čia, nes sušersiu vilkams! - įdūko valdovas. Ir pažvelgė į mane. Pasijutau nejaukiai.
- Kuo čia dėtas princas? - pasiteiravau nekaltu balsu.
- Princas, - karalius tiesiog išspjovė šį žodį. - sumanė tapti velnių medžiotoju. Smagu, ką?
- Nė kiek. - surūgau, numatydamas, kurlink jis suka.
- Bet tai jau geriau nei šerti kiaules, valyti arklių pasturgalius ar vaidinti arkliavagį, ką jis sėkmingai darė pastaruosius trejus metus. Didžiausia negarbė karališkiems rūmams! Jau geriau Benkartinas kape, nei Benkartinas prie kiaulių lovio!
Karalienė pritarė.
- Jūsų didenybe, ar galiu kalbėti be užuolankų? - paklausiau, sunerdamas už nugaros rankas.
Karalius linktelėjo.
- Puiku, o ar galiu pasakyti nė kiek nepagražindamas?
Kėbulas linktelėjo dusyk. Aš jį pradėjau gerbti.
- Iš princo Benkartino išeitų toks velnių medžiotojas, kad pragaras atsikraustytų čionai, vos apie jį išgirdęs.
- Kitaip tariant...
- Kitaip tariant, iš jo išeitų nebent velnių medžiotojo parodija. - užbaigiau.
- Puiku. - linktelėjo karalius. - tai padaryk iš jo parodiją ir tegu jį velniai jau pirmos medžioklės metu...
Karalienė aiktelėjo.
- Gal kitas sūnus bus panašus į princą. - pasistengė nuraminti ją karalius. Tuo pat metu į menę įšiaušė princas, trenkdamas malonia tvarto parfumerija.
- Sutinku, jūsų didenybe. - pasakiau aš. - Pasistengsiu, kiek mano jėgos leis.
Princo akys išsprogo- jis suprato, apie ką buvo kalbama.
- Ar tikrai?! - šūktelėjo jis. - Jūs mane mokysite?!
- Tikrai, berneli. - patvirtinau be jokio entuziazmo. - Ir pradėsime mes rytoj. Nusiprausk ir kad būtum prie mano durų dar gaidžiams nenugiedojus. Jokio vėlavimo!
- Supratau, mokytojau!
- Malonu. Gali grįžti prie arklių užpakalių- paskutinį kartą savo gyvenime.
Karalius patenkintas linktelėjo. Kai princas išbėgo, kreipiausi į jį:
- Ar galite garantuoti, kad niekas nekliudys man daryti iš princo parodiją, net jeigu metodai pasirodys nelabai įprasti?
- Gali būti tuo tikras. - pažadėjo karalius.
- Ak, mano sūnelis! - sukūkčiojo karalienė. Aš paskubėjau išsinešdinti ir iki pat savo apartamentų sukau galvą, ar man pasidaryti galą dabar, ar palaukti rytojaus ryto. Pirmąsyk istorijoje velnių medžiotojas turėjo mokinį! Turint galvoje, kad ši profesija neperduodama kaip, pavyzdžiui, batsiuvio ar auksakalio, manęs laukė gan sunki užduotis- padaryti šios profesijos atstovo parodiją, o jeigu išeis- ir visą atstovą...

---------------

Benkartinas turbūt pirmąsyk gyvenime neapsikiaulino- atėjo laiku. Atidaręs duris išvydau jį...
Ir išsigandau...
- Tfu, kad tave!.. - išsprūdo man. - kas čia?!
Prieš mane stovėjo sunkiųjų šarvų komplektas, sukomplektuotas ant gyvo žmogaus- su šalmu, papuoštu margomis plunksnomis, alebarda, kurią laikė masyvia pirštine apmauta ranka. Kita ranka laikė kardą. Ne itin protingai apsiginklavęs...
- Kas tu?
- Čia aš, Benkartinas! - atsakė skardinė.
- Suprantu... O kam čia ta sunkioji artilerija? Kur išsiruošei?
- Aš pasiruošęs, mokytojau!
- Gerai. - atsidusau. - marš vidun ir nusiimk tą nesąmonę.
- Bet... bet...
- Jokių "bet". Ar aš tokius dėviu? Ne! Tai tu irgi nenešiosi, nebent nori būti kažkokia parodija.
Princas paskubėjo viską nusivilkti.
- Alebardos ir kardo tau neprireiks. - pastebėjau. - Eik čia ir išgerk arbatos. O kol gersi, aš tau šį tą pasakysiu.
Benkartinas linktelėjo, čiupdamas puodelį.
- Taigi... menkutė trijų dalių instrukcija...
Jis sulinkčiojo ir išsišiepė, galvodamas, kad neteks daug klausytis.
- Pirmos dalies pirmas poskyris... - jo šypsena išnyko. - Stenkis negauti iš manęs įspėjimo. Aš nesu kantrus žmogus, jei kalba eina apie mano darbą ir mano laisvalaikį. Nurodymus duosiu tik po vieną kartą ir po vieną kartą papildomai paaiškinsiu. Nevykdysi- tavo reikalas. Po šešto įspėjimo seks išspyrimas... iš šitų mokslų. Supratai? Matau, kad supratai...
Pirmos dalies pirmo poskyrio a punktas. Man neužtenka, kad nurodymas ar įsakymas būtų  suprastas- jis turi būti ir įvykdomas! Bandysi simuliuoti- nepagirsiu. Simuliuosi- tikėkis bausmės.
Arbata garavo,  Benkartinas užmiršo, kad ją reikėtų gerti.
- Pirmos dalies pirmo poskyrio b punktas. - tęsiau. - Niekada, net jei baisiai niežtės, nedrįsk eiti ieškoti nuotykių ten, kur dažnai rodosi velniai. Visų pirma tam reikia nemažai patirties, kurios tu neturi ir labai geros fizinės formos, kurios tu... taip pat neturi. Artimiausiu metu ištaisysime šią problemą, kad nebūtum toks ištižėlis.
- Aš ne ištižėlis!
- Oo, ir dar koks! Kol pats sau to nepripažinsi, gali mesti iš galvos visus tuos herojiškus žygdarbius, kuriuos svajoji atlikti. Velnių medžiotojai garbės nesivaiko. Jų niekas gerai nepažįsta ir beveik niekas nežino, kur juos galima rasti. Mūsų saugumas priklauso nuo mūsų nematomumo. Jei nori, gali išeiti dabar. Tokiu atveju aš pasakysiu tavo tėvui, kad netinki net į velnių medžiotojo parodijos vietą...
- Aš lieku! - berods, paliečiau jo jautrią vietą. - manęs niekas nesulaikys!
- Puiku, to iš tavęs ir tikiuosi... - Iš tikrųjų tikėjausi visai ko kito... -Pirmos dalies antras poskyris. Negalima sekioti paskui mane, kai išeinu darbo reikalais. Aš kasdien bet kurioj vietoj galiu susidurti su nemalonumais, o jei dar tu iš paskos slampinėsi, komplikuosi pavojingas situacijas dvigubai. Bus toks metas, kai išsitempsiu tave su savim, bet dar negreitai... - aš paėmiau jo puodelį ir susiverčiau į gerklę.
- Antra dalis. - atsidusau patenkintas. - Kad nesiraustum mano daiktuose! Tarp jų yra gan pavojingų dalykų, tokių kaip nuodai strėlių antgaliams, jei sumanyčiau pasinaudoti arbaletu ar lanku. Ir visai negaliu pakęsti, kai kas nors ima mano peilį!
Na, ir trečia- nemeluoti man. Jei įtarsiu, patikrinsiu, kad ir kiek man tai bekainuotų. O po to kailį iškaršiu- tavo tėvas man leido. O jei jau taip tvirtai pasiryžai, tai ir pradėkim. Imk, tai tavo pirma užduotis. - aš padaviau jam vidutinio storumo knygą. Princas čiupo ją lyg kokią brangenybę, bet, metęs žvilgsnį į viršelį, nusivylė.
- Kas čia? Pokštas?
- Ne, Akavanus, Alibaho bardas ir giesmių apie didvyrius kūrėjas. Tikiuosi, skaityti moki?
- Taip, bet...
- Puiku. Turėsi ją perskaityti iki vakaro. Ji nėra stora.
- Na, tai gana lengva...
- Dar geriau. Štai tau paklodė ir dvi žvakės. Palėpėje gana tamsu. Liepsiu kambarinei nunešti pietus. Tik žiūrėk, nepadek rūmų!

Kol Benkartinas palėpėje krimto mokslus, nujojau iki kaimo pažiūrėti, kaip laikosi sandėlis. Velnių ten neradau, žmonių irgi daugiau nedingo. Nusipirkau statinaitę vyno ir parsigabenau pilin. Reikėjo karališkame tualete kažkaip paslėpti vieną kryžių ir patikrinti požemius, ar nėra kur ant sienų išsitaškiusių įsibrovėlio žarnų.
Visur buvo švaru.
Vakare parsivedžiau iš palėpės Benkartiną. Žvakės buvo visiškai sutirpusios.
- Na, kiek perskaitei? - paklausiau jo, kai ramiai gurkšnojome vyną mano menėje, išvertę pilvus židinio pusėn.  Jis brūkštelėjo pirštu per nugarėlę- atseit, visą...
- Puiku. - linktelėjau. - Papasakok man apie Siaubūną Penkiaragį.
Princas žioptelėjo ir vos nepaspringo.
- Ką... ką?...
- Puikiai girdėjai. Kaip Penkiaragis užmušė emodą Zorbą?
- Na, vienu kumščio smūgiu... prie sienos...
Nutraukiau jo kliedesius nekantriu mostu.
- Geriau sakyk teisybę- tu nieko neperskaitei.
- Perskaičiau!..
- Du ar tris puslapius?
- Dvidešimt šešis... - jis žioptelėjo, supratęs, jog išsidavė.
- Klausyk, ką tu ten veikei?
Jis pašoko ir ėmė nervingai sukti ratus.
- Ten baisu, mokytojau! Palėpėje... tokie klaikūs garsai! Visą laiką kažkas juda...
- Tai pelės, kvaily. Jų ten buvo, kai dėjau kryžius. Jei būtų pasirodęs velnias, būtum išgirdęs šaižų švilpimą ir pokštelėjimą. Ką, nejau bijai pelių?
- Ne, bet... ten tamsu...
- Ir kas?
- Aš bijau tamsos!
- Kai pasėdėsi ten dar dvi dienas, nebebijosi. - Nuraminau. - O dabar mes pasimankštinsime. - Aš atsistojau ir padėjau taurę. - Eime, penki ratai aplink pilį nepakenks.
Jis net nekrustelėjo.
- Nagi, ko sėdi?!
- Aš noriu rimtos užduoties! - staiga pasišiaušė jis.
- Ką? Kokios dar užduoties, mokiny?
- Aš esu pasiruošęs ir noriu užmušti velnią! - jis pasilenkė kardo ir švystelėjo juo ore.
- Tu rimtai? Užmuši velnią? - paironizavau. - Oho!
- Tik nereikia iš manęs tyčiotis! - suriko jis piktai. - Aš galiu pribaigti raguotąjį!
- Ne, negali. - ramiai pastebėjau. - Visų pirma, tu neįveiksi manęs. O kol neįveiksi manęs, raguotojo tau nematyti.
Jis skubiai priėjo ir ištiesė kardą į mane.
- Aš galiu tave įveikti.
- Meti man iššūkį, mokiny? - paklausiau.
- O jeigu taip?
- Jeigu taip, tai arba tu labai kvailas, arba aš ko nors apie tave nežinau. Matyt, karališkas mokytojas tave neblogai išmokė.
Ašmenys palietė mano kaklą.
- Aš rimtai. Kviečiu tave rytoj į pilies kiemą išsiaiškinti liudininkų akivaizdoje. Kardais. Ir ateik dar gaidžiams nenugiedojus. - pamėgdžiojo mane.
Jam išėjus aš atsidusau ir staiga pasijutau be galo pavargęs. Rytoj į darbą, o čia dar šokdina visokie mažvaikiai... Šiaip ar taip, situacija man buvo palanki. Tereikėjo išsiaiškinti, ar jis tikrai moka švaistytis kardu.
Todėl nuėjau pas karalių.
Kėbulas Šeštasis buvo savo kambary ir, pasidėjęs vieną mano kryžių šalia, skaitė kažkokią knygą. Nusistebėjau- jis buvo pirmas mano sutiktas karalius, kuris mokėjo skaityti. Visi kiti naudojosi raštininkų paslaugomis.
- Jūsų didenybe, atleiskite, kad trukdau...
- Kalbėk. - neatsisuko karalius.
- Norėjau sužinoti, ar princas moka kautis kardu. O jeigu taip, tai kas buvo jo mokytojas?
- Moka? Na... kažkiek turbūt moka. O mokino jį sargybos viršininkas Tečartis. O ką?
- Nieko rimto. Jūsų sūnus metė man iššūkį.
Karalius nuleido knygą.
- Ką, nejau rimtai? - susidomėjo.
- Berods. Rytoj iš ryto, gaidžiams nenugiedojus.
- Ką gi, sėkmės. Tik neužmuškite jo. Kažką juk galbūt reikės paskirti įpėdiniu, kai būsiu senas ir nukvaišęs.
- Ačiū, jūsų didenybe. Kur radote kryželį?
- Miegamajame, po lova. - karalius čiupo simbolį ir švystelėjo man. - Slėpkite geriau. Randu jų visur, bet jei nekliudo, tai ir nejudinu. Šitas užkliuvo kambarinei.
Išėjau išsišiepęs. Rodos, mano darbas kai kam tapo pramoga...