Balta su žaliais kaip pavasaris taškučiais svajonė

Pavasaris buvo saulėtas. Jis mažais upeliūkščiais tekėjo per gatves ir kriokliukais bėgo tiesiai į kanalizaciją. Visame Vilniuje skraidė atšilusios musės ir džiaugėsi pavasariu. Žmonės tūnojo mažytėse kavinukėse ir svajojo apie jūrą. Angelas Dominykas sėdėjo ant senos bažnyčios stogo ir žiūrėjo, kaip iš šiltųjų kraštų parskrenda paukščiai. Žiūrėjo ir dainavo:
    - Išskridę paukščiai - į namus
      Sugrįš pavasarį saulėtą!
(Jis turėjo absoliučią klausą ir labai mėgo dainuoti.) Angelas Dominykas tabalavo kojomis ir svajojo. Angelo svajonė buvo balta su žaliais kaip pavasaris taškučiais:
    - O mes pričiupsim pavasario vėją ir patikrinsim, kur jam sparnai dygsta, - dainavo Dominykas. Bet jis buvo truputį tingaus būdo ir atidėjo tą darbą kitam pirmadieniui.
    Dideliam Angelo Dominyko nusivylimui pirmadienį Vėjas miegojo kažkur medžių viršūnėse, o ten jį surasti - visiškai neįmanoma. Bet Angelas buvo nusiteikęs bendrauti. Jis negalėjo nustygti vietoje: šokinėjo nuo vienos kojos ant kitos, vertėsi per galvą, stryksėjo aplink bažnyčios varpinę. Galų gale Angelas Dominykas nutarė eiti pasivaikščioti po Vilnių ir susirasti draugą, kuris labai seniai dingo. Deja, Angelas buvo truputį užmaršaus būdo ir neprisiminė, nei kas tas draugas, nei kur jis dingo. O gal tiesiog nenorėjo pripažinti, kad niekad neturėjo tikro draugo. Bet vis dėlto išsiruošė jo ieškoti. Vakarop nuliūdęs grįžo į savo seną namą Užupio vidury. Namas buvo be langų, be durų ir netgi be stogo. Angelui tai be galo patiko. Jis  mėgo naktimis skaičiuoti žvaigždes, laukti, kol kuri nors kris į žemę ir šnibždėti vis tą patį norą. Angelo Dominyko noras buvo baltas su žaliais kaip pavasaris taškučiais. Taip svajodamas jis ėmė ir užmigo ...
    Tą antradienį Angelas savo kalendoriuje apibraukė raudonu flomasteriu. Tą antradienį Angelas pagaliau susirado draugą. Tiksliau, draugas jį susirado. Atbėgo ieškodamas gyvenamosios vietos. Tai buvo Šuo Pranciškus, vienintelis tikras Dominyko draugas per visą jo angelišką gyvenimą. Nuo to antradienio jie nebesiskyrė. Dažnai sėdėdavo šalia senos bažnyčios varpinės ir šnekėdavosi arba eidavo pasivaikščioti po Vilnių.
    Vieną naktį Angelas Dominykas paklausė:
    -Sakyk, Pranciškau, kokia tavo didžiausia svajonė?
    -Seniau, kai tupėjau pririštas prie būdos, mano karščiausias troškimas buvo laisvė. Norėjau lakstyti laisvas ir nevaržomas. Dabar aš toks ir esu. Galiu eiti, kur noriu, ir manęs jau niekas nebemuša kaip šuns. Aš laimingas. Visiškai laimingas. O kokia tavo svajonė?
    -Noriu palakstyti su Vėju virš Vilniaus. Tik aš negaliu jo pagauti. Jis vis pasislepia nuo manęs medžių viršūnėse. - Angelas Dominykas labai nusiminė.
    -Eime, -tarė Pranciškus, - aš padėsiu tau jį surasti. Kadaise turėjau puiką uoslę.
    Visą naktį Angelas Dominykas ir Šuo Pranciškus naršė po Vilnių ir tik auštant Šuo užuodė Vėją. Jis miegojo viename iš Sereikiškių parko medžių ir kvepėjo žibuoklėmis. Angelas tyliai įsiropštė į medį, tvirtai įsikibo į Vėjo plaukus ir sušnibždėjo jam į ausį:
    -O mes pričiupsim pavasario vėją...
Vėjas pabudo ir, net nepastebėjęs Dominyko, pakilo į orą. Jis
lakstė po visą Vilnių, o Angelas Dominykas vis dainavo ir dainavo. Angelą buvo apėmęs nenusakomas jausmas. Visada taip jautiesi, kai išsipildo didžiausia tavo svajonė ...