Velnių medžiotojas (1.5 dalis)

Vidun įtipeno užeigos skrajoklė, išsišiepusi iki ausų. Išvydusi mane dar meiliau nusišypsojo, bet kai pamatė kruviną kaklą - šypseną tarsi nupūtė.
- Vargšelis! - šūktelėjo užjausdama ir puolė padėti. Jos veido išraiška buvo tokia natūrali, kad nejučia patikėjau peilį ir savo kaklą į jos rankas. Be to, man reikėjo ją geriau pažinti. Toks jau mano būdas - negaliu linksmintis, kol nepažįstu merginos - kvaila, ar ne?
Mano tėvai buvo krikščionys ir auklėjo mane krikščioniška dvasia, tačiau aš nenorėjau sutikti, kad privalau tikėti kažkokiu dievu ir tikėtis iš jo daugybės gyvenimo malonumų mainais už maldas. Aš negalėjau pakęsti minties, kad dar kažkas be manęs gali keisti ir valdyti mano gyvenimą. Be to, Forpoje krikščionybė buvo dar labai jauna religija ir į ją žiūrėjo daugmaž kreivai. Aš savo vaikystės dienomis iš viso atsisakiau bet kokios religijos paslaugų. Nepaisant to, kad iš manęs neišėjo padorus krikščionis, visgi tėvai pasistengė ir galų gale sugebėjo išugdyti manyje nemažai dorybių, iš kurių neretai juokdavosi mano draugai kitose šalyse, ypač tose, kur moterims visai nerodė jokios pagarbos. Kai pasigėrę bernai pasiusdavo ir imdavo prievartauti užeigų tarnaites, man sukildavo nevaldomas pasišlykštėjimas. Mano tėvas tokiems mažų mažiausiai nupjautų tą organą, kuris vyrą daro vyru. O aš savo tėvą gerbiau.
  Užeigos plaštakė veikė profesionaliai. Nespėjau sumirksėti, o aš vėl buvau atvirtęs į dvidešimt dviejų metų berną, mano kaklas buvo šiltai aprištas, barzda švariai nuskusta.
Velniams geriausia savo aukas pragaran tempti už barzdos, tad aš stengiausi jos neturėti. O ir mūšyje kliudo - kliūva už visokių staktų bei sąvarų...
Gražuolė padėjo mano medžioklinį peilį į šalį ir mudu susipažinome artimiau - ji pradėjo be klausimų. Man tas nelabai patiko, tad švelniai atstūmiau ją ir nuėjau kloti lovos, tikėdamasis sužinoti bent jos vardą.
- Klausyk, gal tu... turi problemų? - susirūpino ji, neįvertinusi manęs iki galo. - gal tu iš tų... na, pats žinai...
- Ne! - atrėžiau dėdamas pagalvę į vietą. - Antraip nebūčiau mokėjęs už tave dešimties ečupų.
- Dešimt ečupų- už nakvynę! - pyktelėjo plaštakė, išdidžiai patempdama lūpytes. - O aš atėjau, nes tu man labai patinki, gražuoli. Aš ne kokia kekšė!
Ji, matyt, užmiršo, kad vos prieš kelias minutes buvau barzdotas pelkinis, kurį gražuoliu pavadinti galėjo tik labai lakios vaizduotės žmogus.
-Mane vadina Edvardu. - priminiau jai labai paplitusį susipažinimo ritualą.
- Oi! Aš... mano vardas Elora. - sutriko ji.
Mintyse šyptelėjau ir tada be ceremonijų ją  nurengiau, pakeliui į lovą suprasdamas paprastą tiesą - vis dėl to ji buvo kekšė. Tačiau kokio lygio! Berods, per anksti ją įvertinau. Dabar, kai jau gulėjome, jos talentai atsivėrė prieš mano visko mačiusias akis...

---

Naktį atsibudau, pažadintas kažkokio neaiškaus veiksnio, kurio išsyk nepajėgiau suvokti. Tik gerokai pagalvojęs supratau - apačioj buvo velniškai tylu. Niekas nebedainavo, nebegarbino nei Jėzaus nei Jahovos. Mano gražuolė ramiai pūtė į akį, nosimi įsibedusi man į petį.
- Ei! - papurčiau ją. - Kelkis!
- Ko?.. -suniurzgė mergina. - Ką, vėl nori?
- Ša, tyliau! Klausyk, ar naktį čia visuomet taip tylu?
Ji, susimąsčiusi ir gerokai pavargusi murmtelėjo "ne" ir jau norėjo vėl nugrimzti į sapnų karaliją, bet aš staiga aiškiai išgirdau, kaip girgžtelėjo palėpėn vedantys laiptai už durų. Akimirksniu stryktelėjau iš lovos ir, patamsyje sugraibęs savo peilį, šastelėjau prie durų.
Lovoje subolavo merginos siluetas- ji, nustebusi ir išsigandusi, susigūžė tarp apklotų. Protinga- neišleido jokio nereikalingo garso.
Galvoje sukosi viena mintis- Kastoras nusprendė nemokėti ir susidoroti su manimi, o tam tikriausiai atsiuntė kokį nors smogiką iš karaliaus asmeninių pulkų- ginkluotą iki dantų ir mirtinai pavojingą. Arba atėjo su arbaletu pats...
Durys lėtai prasivėrė ir aš užuodžiau įsibrovėlio prakaito dvoką. Taip ir maniau- su gobtuvu ir dargi pusaklis- per tas velnio išmones nieko neįžiūrėsi tamsoje. Pro mane slystelėjo blausiai žybčiojanti kardo geležtė- galėjau ją nutverti ranka. Iš smarvės supratau kad tai ne Kastoras. Anas būtų prakaitavęs  smarkiau. O čia aiškiai bus samdomas kinkadrebys žmogžudys...
Jis žengė žingsnį į priekį, tiesiog pro mane, link lovos, kurioje sėdėjo persigandusi mano sugulovė. Ir staiga sustojo- pamatė ją.
Jo ranka pakilo prie veido, kur turėjo būti lūpos. Pasigirdo pratisas "tsssss". O tada įsibrovėlis sušnabždėjo:
- Nė garso, jei nori gyventi! Jis šalia?
Mergina linktelėjo. Kambaryje, pro nedidelį langelį netoli lovos, vidun krito mėnulio šviesos spindulys.
Mano žudikas žengė į šoną, užstodamas nuo manęs merginą ir tą pačią akimirką mano peilis įsirėmė į jo kaklą, nes nelaimėlis atsidūrė vos per pusę žingsnio nuo manęs.
- Pagavau! - šūktelėjau pusbalsiu. - O dabar pasakyk, kad tave siuntė ne Kastoras ir numesk kardą, nesėkmių maiše!
- Mane... siuntė ne Kastoras... - išstenėjo pagautasis, bet kardo nenumetė. Spėjau atšokti- vos galvos nenurėžė, bjaurybė! Truputį nustebau, bet ne tiek, kad pamesčiau galvą.
Mano peilis susikryžiavo su jo kardo geležte. Išgirdau urzgimą iš po gobtuvo. Priešininkas priminė aklą arklininką, apytaikliai mosuojantį botagu. Jis tespėjo dusyk kirsti. Trečiąkart jam užsimojus, čiupau jį į glėbį ir sviedžiau laiptų pusėn. Jis įsitvėrė staktos ir būtų vėl puolęs, bet skėliau jam tokį antausį, kad vargšas žudikas turėjo apkiausti. Jis žioptelėjo, išmetė kardą ir, netekęs pusiausvyros, nubildėjo laiptais žemyn. Išgirdau lūžtančio kaulo poštelėjimą ir prislopintą aimaną. Vartydamas rankoje peilį nubildėjau jam iš paskos, bet laiptų apačioje nieko neradau- tik ant vyrių besisupančias laukujas duris.
Tolyn šnopuodamas skuodė juodas siluetas- tiesiai pilies pusėn. Vadinasi, susilaužė ranką arba šonkaulius.
Užlipau aukštyn, pakėliau numestą kardą ir paslėpiau jį po lova. Ką gi, šitas naktį tikrai nebegrįš. Kito irgi tikriausiai nesulauksiu- Kastoras manys, kad nebeužmigsiu. Vadinasi, saldžių sapnų, Edvardai...
Nusiraminusi Elora dar bandė man savotiškai įsiteikti, bet man ne tas buvo galvoje. Ji, galutinai pakirdusi iš miegų, dar pabambėjo, bet netrukus irgi užmigo, įsitikinusi, kad pasilinksminti šiąnakt nebeišeis.

---

- Ei, Edvardai! - mane kažkas purtė. Kol supratau, kad tai ji, mane bet koks galvažudys būtų spėjęs nudobti kelis kartus.
- Kas nutiko? - praplėšiau akis. - Ar degam?
- Jau gaidžiai gieda! Argi tau ne laikas į darbą?
- A... aš dabar atostogauju. - burbtelėjau galutinai prasiblaivydamas. Ji nusijuokė.
- O aš ne. Taigi, man laikas.
- Stok! - čiupau ją už kojos. Apgraibiau po antklode. Vis dar nuoga... - Čia už vidurnaktį!
Kikendami suvirtome po patalais. Geras dalykas tos atostogos!

---

Kastoras savo pažado laikosi, nors kartais pamiršta pažadėti. Tokių žmonių kaip jis aš nekenčiau. Paskutiniai padlaižiai, gyvenantys tam, kad augintų lašinius vargšų fermerių sąskaita. Apie vidurdienį jis pasirodė su dviejų karių palyda. Kadangi buvau geros nuotaikos, jis nedrįso jų užsiundyti ant manęs.
- Galėjai geriau apsirengti! - sudejavo jis. - Karalius tavęs tokio nepriims.
- Nesirūpink! - atrėžiau. - Tavo darbas yra mane nuvesti. Kaip gyvuoja jo didenybė?
- Jis ką tik pabudo po pietų pogulio.
- Malonu girdėti. Beje, Kastorai, vakar turėjau malonumą vidury nakties savo kambaryje išvysti kardu ginkluotą vienuolį. Jis kartais ne tavo pusbrolis?
Kastoras krūptelėjo, paleido iš rankų arklio vadžias, pakėlė jas ir prašiepė bekraujes lūpas.
- Nesuprantu, apie ką tu kalbi. - sumurmėjo.
- Žinoma! - nusimaiviau. - Niekas nesupranta... Tai jokime?
Kastoras nustebęs nužvelgė mane. Aš dar labiau išsiviepiau.
- Nesijaudink, ristūną turiu, - paskubėjau nuraminti. Susikišau du pirštus burnon ir šaižiai švilptelėjau. Arklininkas nuskubėjo arklidėn ir po poros minučių pasirodė, vedinas baltašonį kuiną. Kastoras taip ir suakmenėjo pražiota burna, nežinodamas, juoktis jam ar verkti. Garsiai mano "eržilo" kuinu pavadinti neišdrįso. Aš patenkintas patapšnojau savo arkliuko sprandą.
- Argi ne Pegasas? Nagi, Kastorai, ko žiopsai? Jok ir žiūrėk, kaip aš tave pralenksiu!
Dvariškis nieko nelaukdamas užšoko ant savo žirgo, paragino jį ir mano palydovai nukaukšėjo keliu.
Įsiropščiau į balną ir pliaukštelėjau liežuviu.
- Pirmyn, Pegasai!
Mano tūkstantmetis kuinas sugirgždėjo ir lėtai nutapnojo, atsargiai žiūrėdamas, kur stato kanopas.
Pasivijau dvariškį prie pilies vartų, kur jis manęs nekantriai laukė. Turbūt atrodžiau kvailai, bet niekas garsiai to nepasakė.

Pilis buvo puiki. Visai kaip Pjestro Alibahe, tik gerokai mažesnė. Galų gale pilies jokiu būdu negalima vertinti pagal išorinį grožį. Jeigu tupykla yra netoli tavo apartamentų, tai ir klaikiausia tvirtovė atrodys kaip debesų pilaitė. Juk pasitaiko, kad naktį nelauktai prispiria gamta. Žinai, kad tupykla kažkur rūsy, tarp senoviškų katakombų, bet kur tiksliai- nors pasikark... Tai ir lakstai ratais, gąsdindamas numirėlius.
Be to, aš buvau tvirtai pasiryžęs įsikurti vienuose iš daugybės pilies apartamentų. Galbūt todėl, kad pastaruoju metu niekur kitur (išskyrus palėpę užeigoje) aš negyvenau.
Kažkur aukštai balkone kikeno rūmų damos, turbūt išvydusios mane ant nepavydėtinos būklės kuino. Kastoras, rodės, tuoj plyš iš pykčio. Mūsų pasitikti išėjo sargyba su savo viršininku priešaky. Mano žvilgsnis užkliuvo už jo parištos rankos. Nutaisiau miną, kuri man asmeniškai atrodė labai gudri ir, nušokęs nuo arklio, praėjau pro jį. Jau žinojau, kaip atrodo tas paslaptingasis nakties svečias. Kastoras vedė mane per pagrindines menes, kol galop įėjome į nedidukę patalpą, apstatytą  neregėto prabangumo baldais. Sienos buvo nukabinėtos brangiausiais Alibaho audėjų kilimais, panašūs gulėjo po mūsų kojomis. Nuo šitiekos aukso man ėmė raibti akys, aš pradėjau svarstyti, ar pavyktų man įsitaisyti kad ir tame krėsle priešais tuščią židinį.
Netrukus į tą krėslą atsisėdo žmogus su didžiule auksine diadema ir dar didesne krūtine- tai buvo karalienė. Skubiai išmečiau iš galvos visas mintis apie minkštą krėslą ir pamačiau, kad šalia karalienės jau sėdi kažkoks žmogelis su karūna.
Nesuabejojau- prieš mane sėdi karalius Kėbulas Šeštasis.
- Jis kuo nors nusikalto? - išgirdau griežtoką Kėbulo balsą- jis kreipėsi į Kastorą. - Žudikas? Prievartautojas?
- Jūsų didenybe, - sustenėjo ministras, trindamas rankas. - Tai velnių medžiotojas, apie kurį jums vakar pasakojau.
- Vakar? Hmm... o man atrodo, kad šiandien iš ryto... Na, tiek to. Sakai, velnių medžiotojas? Hmm... hmm, labai įdomu...
Kėbulo akutės susmigo į mane ir nužvelgė jau pagarbiau. Karalienė vos laikėsi atvirai nepademonstravusi man paniekos.
- Girdėjau, kad velnių medžiotojai būna stambesni ir išvaizdesni- tikri didvyriai... -Suabejojo karalius. Sulig tais žodžiais karalienės lūpa paniekinamai pavažiavo į priekį.
- Taigi, jūs pasėdėkite porą savaičių dykumoje... -burbtelėjau nepatenkintas. - Kai nėra pinigų, tai nėra iš ko auginti lašinių. Kaip žinia, velniai lobių su savimi nesitampo. Tačiau kai tik aš atsipenėsiu, gal ir apsvarstysiu galimybę tapti panašiu į tą, kurį nupasakojot.
- Tai tu tikrai velnių medžiotojas?
- Be jokios abejonės, jūsų didenybe.
- Kaip įrodysi?
- Duokit darbo ir įrodysiu. Aš žodžiais nesimėtau.
Karalius žioptelėjo ir susimąstė. Girgžtelėjo durys, už manęs skubiai sudundėjo žingsniai. Grįžtelėjau atgal, tikėdamasis pamatyti sargybos viršininką, bet tai tebuvo kažkoks dvariškis. Tikriausiai klausėsi už durų. Jis pasistaipė prieš karalių, atsisuko į mane ir pradėjo sukti apie mane ratus, varstydamas įtariu žvilgsniu. Truputį priminė poruotis besiruošiantį balandį.
Jo drabužiai buvo gausiai išsiuvinėti, tamsiai raudonos spalvos, be jokios dėmelės. Tokius puošeivas, išsiruošusius į medžioklę, užuosdavau pirmiau nei šunims prasidėdavo sloga nuo jų kosmetinės smarvės.
Karalius į jį beveik nekreipė dėmesio, užtat karalienė spoksojo tarsi į kokį pusdievį. Galėjau iš bet ko lažintis- aplink mane ratus suko asmeninis karaliaus patarėjas. Aplink Pjestro Alibaho valdovą ratus sukdavo po tris- keturis patarėjus, mat vargšas senukas sirgo skleroze kaip niekas kitas, o savo suvaikėjimu galėjo pralenkti kūdikį. Bet aš turėjau gerai apmokamą darbą. O šis karalius į ligonį panašus nebuvo. Situacija žadėjo gerokai komplikuotis...
- Tai čia vienas tų, neįtikėtinai retų velnių išvarinėtojų atstovas? - labiausiai niekinančiu tonu, kokį tik man teko kada nors išgirsti, užgiedojo dvariškis. Jis pakratė rankas, rodydamas į mane ir vaidindamas, jog jam trūksta žodžių. - Jo aš taip nepavadinčiau! Jūs pažiūrėkite į jį! Su kuo jis kausis prieš demoną? Jis neturi netgi kardo!
Vos susilaikiau, jam asmeniškai neparodęs sargybos viršininko kardo, kurį atsigabenau po valstietišku apsiaustu.
- Jis teturi medžioklinį peilį. Labai abejoju, ar jis galėtų užmušti juo bent musę. Aš manau, neverta mokėti užmokesčio pirmam pasitaikiusiam, kuris skelbiasi esąs velnių medžiotojas ir dargi nenori to įrodyti.
- To aš nesakiau! - pyktelėjau. - Duokite man velnią ir pamatysite!
- Tu gerai žinai, kad velnio mes niekaip negausime. - atrėžė tas pasipūtėlišku tonu. - Ir man atrodo, kad tu bandai mus apgauti. O už apgaulę...
Jis nutilo, nes man staiga užėjo nenumaldomas noras paguldyti jį ant menčių, ką aš skubiai ir padariau. Ko labai nekenčiu, tai šmeižikų, kaltinančių mane melu.
Patarėjas išsigandęs žioptelėjo ir jau norėjo atsistoti, bet, sugavęs mano nieko gero nežadantį žvilgsnį, liko gulėti.
- Aš niekada nemeluoju, tu, pudruotas snuki! - urgztelėjau jam.
- Sargyba! - cyptelėjo karalienė.
Vidun sugužėjo kareiviai ir nukreipė į mane ietis. Patarėjas atsistojo ir paskubėjo dingti už keturkampių kareivių nugarų, be perstojo viauksėdamas įžeidimus mano adresu. Staiga jis įgavo neapsakomos drąsos.
Karalius visai nekarališkai pašoko iš krėslo. Atmosfera kaito gigantiškais mastais. Skubiai akimis suradau Kastorą, kuris, nieko nelaukdamas, šoko man į pagalbą- skolą juk reikia grąžinti.
- Jūsų didenybe! Gerbiamas patarėjau! - riktelėjo ministras, išstumdydamas kareivius. - Nekelkite nereikalingų konfliktų! Šis žmogus velnių medžiotojas- aš galiu prisiekti. Pažinojau jį dar Pjestro Alibahe. Turėjome bendrų reikalų...
O kokių- nutylėjo, žaltys!
- Netikiu! - suniurnėjo patarėjas, kasydamasis užgautą kaklą.
- Vadinasi, pernelyg trumpai klauseisi už durų. - įgėliau. Patarėjas plykstelėjo kaip ugnis ir jau norėjo šokti ant manęs, bet jį sulaikė karalius.
- Ministras teisus. - tarė Kėbulas ramiu balsu. - Iš išvaizdos sunku nuspręsti, o abejojame be rimtos  priežasties. Kodėl mums jo neišbandžius?
Kastoras energingai  palinkčiojo galvą. Aš skėstelėjau rankomis.
- Puiku. Bet man reikia padėjėjo. Aiškiaregio arba aiškiaregės, kurie galėtų numatyti velnio pasirodymą.
- Cha, štai jums ir medžiotojas! - sukikeno patarėjas, o karalienės lūpa dar labiau pavažiavo į priekį.
- Čia tokių nėra. - papurtė galvą karalius.
- Cacos karaliaus pilyje nėra jokio aiškiaregio? - nustebau aš. Karalius staiga baisiausiai surūgo.
- Po velnių, Kastorai! - riktelėjo Kėbulas. - Pasiųskite šauklį, kuris mano šalies gyventojams praneštų apie pakeistą šalies pavadinimą! Kiek dar laiko turėsiu klausytis to prakeikto žodžio, skirto vaikams glostyti?
- Tučtuojau, jūsų šviesybe!
- Ir suraskit Benkartiną! Kur mano sūnus? Kodėl jis nestovi šalia, kai aš tvarkau karalystės problemas? Kur tas veltėdis? Kur?
- Jis... na... šeria su arklininku kiaules...
- Vėl?! Tempk jį čionai ir liepk auklei įkrėsti dešimt rykščių! Argi tai princo užsiėmimas?!
- Aš pati. - atsistojo karalienė. - Auklė nesugebės.
Aš sumirkčiojau.
- O tu, - atsisuko į mane Kėbulas. - Eik ir rask velnią! Prieš dvi dienas buvo vienas- praradau du valstiečius.
- Tave lydės du sargai ir prižiūrės, kad nenusimuilintum. - pridūrė patarėjas. - Jeigu susitvarkysi, mes sudarysime darbo sutartį.
Kastoras įbruko į mano ranką maišelį.
- Čia du šimtai. Mes atsiskaitę. - tarė jis. - Tau laikas eiti iš čia.
-Aš dar grįšiu. - pasakiau jam, sukdamas prie durų. - Ši karalystė manęs taip lengvai neatsikratys.

Lauke arklininkas jau laukė su mano Pegasu. Kažkur esančioj kiaulidėj žviegė kuiliai, o prie durų mane stebėjo sargyba su vadu priešaky. Ištraukiau iš užančio kardą, pasvėriau rankoje ir mečiau jam. Vadas sugavo jį sveika ranka.
- Kitą kartą tyliau vaikščiok. - patariau, šokdamas į balną. Nepastebėjau, ar jis labai įniršo, nes tuo pat metu pro mane praskuodė berniokas, vejamas karalienės.

---

  Velnių medžiotojo darbas malonus tuo kad labai primena amžinas atostogas. Sėdinėji, gulinėji, kol išgirsti iš kažin kur skardinčius labai specifinius klyksmus. Tada nueini, pričiumpi nelabąjį už ragų ir pasiimi užmokestį.
Sunkiausia tai, kad nelengva susirasti darbdavį. Skelbtis plačiajai visuomenei kad esi toks ir anoks, neapsimoka. Vaidinti didvyrį irgi nepelninga, nors kartais tenka imtis to amato. Neretai velnią tenka nudėti vien savo malonumui- juk pasitaiko, kad kol tavęs nebuvo namie, ten prisiveisia nereikalingų išperų. Besivaikantiems astronominių užmokesčių galiu atskleisti paslaptį: pelningiausia velnią nudobti tada, kai šis įsikuria kokioj nors strategiškai labai svarbioj vietoj; pavyzdžiui, užeigoje... Arba šulinyje, nors ten nelabąjį nudobti kiek sunkiau. Nemažai moka satanistai, kuriems verkiant reikia velnių ragų. Taip pat ir juodieji magai. Karaliai, kai jų karalystę pamėgsta kokia velnių orda, kartais patys asmeniškai mane ar vieną iš mūsų susiranda- tada belieka pasiimti pusę jų iždo ir jau gali porą metelių imtis didvyrio vaidmens... O jei kišenėje švilpauja vėjai, to daryti nepatarčiau. Aš visai niekam nepatarčiau imtis šio amato, mat velnių medžioklė iš esmės skiriasi nuo bet kokių kitų medžioklių. Jei jau prispaudei raguotąjį, tiesiog privalai jį nudobti, nepalikti jam jokio šanso išgyventi ar pasprukti. Jei bent vieną paleisi... jis grįš su pastiprinimu, jau žinodamas vieno velnių medžiotojo išvaizdą ir sugebėjimus. O tuomet, broleli, nepadės jokie medžiotojo įgūdžiai. Velniai greitesni už žmogų. Prieš vieną ar du dar yra vilties laimėti. Prieš tuziną gali laimėti nebent laiko, jei žirgo kojos greitos.
Tačiau aš dar nebuvau nė vieno paleidęs.

Mano sargai neatrodė nepatenkinti. Jie stropiai vykdė savo pareigas ir iki išnaktų kiurksojo kartu su manimi užeigoj. Nusilakėm iki žemės graibymo, pakirkinom merginas, po to aš užmokėjau užeigos savininkui už kambarį porai dienelių į priekį. Gaila, prie tokios kompanijos su Elora nelabai galėjau pasilinksminti naktį, nors mano sargai tvirtino, kad jiems nė motais.
  Nieko nenutiko ir antrą dieną. Trečią dienelę irgi ramu. Mano sargai begerdami seniai buvo praradę nuovoką. Stebėjausi, kaip jiems dar neiškrito smegenys.
Tiesą sakant, Cacoje pasidarė nuobodu ir man. Labai jau rami vieta. Pjestro Alibahe taip ramu paliko tik po trijų mėnesių įtempto darbo.