(juk žodžiai neturi vardų)

Nusimetu griovin batus
Priglaudus lūpas nubučiuoju Tavo randą
stipri akimirkos ranka
suspaudus krūtis, lyg manin įauga

Nespėju atsivert.

Taip pasitinkam rytą.


Lyg pirmą kartą pamatus sutraiškę, gal  - švelniau... - sutrypę

Ir mes trise
išliekam
iki pabaigos
{kol vasara,
kol pienių pūkas iš pavasario pakuokšty supas}

aistra nuspalvintų (kaip žaižaruojančių!) šešėlių pievoj:

Paspęskim rudenėjant pinkles paprastai:
Be rankų -
tyliai tapkim vienu...

-------------------

Likimas? Nekalbus jisai.
Gal Dievas?
Jis teduoda kraujo

Paspęskim visgi pinkles paprasčiau -
kasdieniam šoky
Gimkime iš naujo...