Rytas

Aušta ankstyvas vasaros vidurio rytas. Rytuose rausvėja dangus. Pasigirsta pavieniai, užsimiegojusių paukščių nedrąsūs balsai. Vėjas tarsi žadindamas retkarčiais prabėga medžių viršūnėmis, pračiuožia ežero paviršiumi. Kartkartėmis pasigirsta plekštelėjimas, sudrumsdamas kerinčią ryto tylą. Tai žuvys šokinėja. Ir vėl viskas nurimsta. Danguje gęsta paskutinės žvaigždės. Švinta. Virš galvos praliuoski vovėraitė, nukrėsdama rasą nuo medžių lapų. Vis dažniau ir garsiau girdisi įvairiausių paukščių balsai. Kažkur tolumoje, kaime, nedrąsiai pragysta gaidys, žadindamas kaimo žmones. Suloja šunys. Ir vėl tylu. Anapus ežero išlenda auksinio saulės disko kraštelis, apvalusis mėnulio veidas baigia pranykti nuo kaskart vis labiau švintančio dangaus skliauto. Pievele praliuoksi kiškutis, paskui save palikdamas ilgą brydę. Paukščiai vis labiau įsidrąsina: vos nutilus vienam, pasigirsta kito balsas. Saulė pradeda savo ilgą kelionę žydro dangaus taku. Skraido sidabriniai voratinklių siūlai. Tolimoje pelkėje klykauja gervės. Prasideda nuostabi nauja diena...