Pinčius — 2

2. Pinčiaus liūdesys

Vieną tokią naktį, kai lovliai paprūdėje susėdo pailsėti ir nusiprausti po ką tik pasibaigusių šuoliavimo varžybų, pastebėjo — ten ir atgal, ten ir atgal — beslankiojantį, jiems gerai pažįstamą prūdo velniuką, Pinčių. Pamatę savo gerą draugą, visi kartu apsidžiaugė.
                Kaip visada, Pinčius buvo juodut juodutėlis, kaktoje styrojo neilgi pilki rageliai, užpakaly — stora ir tvirta uodega. Pats buvo kokio pusantro metro aukščio, be galo vikrus, o jo oda, kaip gerai nuvaksuotas bato aulas, mėnulio šviesoje net blizgėjo,. Ant galvos jam kūpsojo čiubis šonan nuskleistų rudų plaukų, noselė buvo tiesi, o lūpos plonos ir galėjo daryti visokias grimasas. Kojos užsibaigė gražiomis nedidelėmis arklio kanopikėmis. Rankos buvo tokios pat, kaip lovlių, tiktai kur kas didesnės ir juodos. Pinčiaus uodega buvo gerai ištreniruota ir jis, užsikabinęs ja už šakos, galėjo suptis kaip beždžionė. Kai prireikdavo, velniukas su uodega netikėtai ir skaudžiai galėdavo suduoti greta stovinčiam kokiam neklaužadai ir jį labai išgąsdinti.
Apsirengęs pinčius buvo prastai. Tikriausiai iš peklos buvo pasprukęs su darbo drabužiais, kurie ne vienoje vietoje buvo suplyšę, o į moterišką sijoną panašios, kažkada pilkos spalvos buvusios kelnės ir prijuostė buvo nuskretę ir storai nutaškyti iš pragaro katilų tyškančia derva.
Nakties tyloje įsiklausę, lovliai išgirdo, kad Pinčius vaikščiodamas paprūde tyliai inkščia, o kartais pravirksta gailiu ir kūkčiojančiu balsu.
— Paklauskim, kas jam vargšeliui atsitiko? — šokosi Mėlynukas.
— Paklausiam, — pritarė Juodis.
Prišokę, kultūringai pasisveikinę ir pasiteiravę, jie iš Pinčiaus sužinojo — Liuciferis jį visiems laikams išginė iš pragaro ir pasakė:
— Eik, kad tavo nei kojos, nei dvasios pragare nebebūtų... O jei kada nors tyčia ar netyčia dar pakliūsi man į akis, tai įgrūsiu į didžiųjų nusikaltėlių katilą, priveršiu kietai dangtį ir tu niekada nieko nebematysi, amžinai kentėsi baisiausią karštį ir šauksi lyg būtum dalgiu pjaunamas...
— Aš ir išėjau net neatsisveikinęs su geriausiais pragare likusiais draugais... Dabar nežinau ir nesugalvoju, kur man bedingti. Žmonėms pasirodyti negaliu, nes jie mane arba pirštais užbadytų, arba kaip piktąją dvasią, pasikvietę šventikus, užmuštų, o gal ir šakėmis užbadytų... Aš mirti nebijau, bet tada mano siela, kaip ir visų kitų pasaulio gyventojų, vėl turėtų sugrįžti į pragarą pas tą patį Liuciferį, kuris mane išginė iš peklos ir taip baisiai pagrąsino... — Uch... uch... — vėl iš nevilties sriūbavo velniukas ir didelės kaip žirniai ašaros sužibėjo mėnesienoje.
— Tikrai bjauru ir aš neįsivaizduoju, kaip galėtume net mes, tavo geri draugai, tau padėti. O gal tu pats esi sudaręs kokį planą, prie kurio mes visomis išgalėmis galėtume prisidėti? — klausė Juodis.
— Nieko nesu... Dėlto ir vaikštau nusiminęs ir nežinau, kur man bepasiduoti, ką toliau bedaryti... —Uch... uch... — vėl virkavo velniukas.
Lovliai negalėjo taip sau be niekur nieko imti ir palikti Pinčių likimo valiai. Jie prisiminė, kad velniukas jiems kažkada buvo dovanojęs stebuklingąją lazdelę, kuri jiems buvo labai reikalinga kovojant su raganomis ir jas įveikiant.
— Bičiuli, taip baisiai nenusimink, — šokosi Mėlynukas. — Rytoj iš pat ryto pakalbėsim su seneliu ir Mantu, ir jei jie sutiks, mes tave priimsim į savo žaliąją dėželę. Galėsi puikiausiai laiką leisti kartu su mumis. Žinoma, jeigu tu mūsų pasiūlymo neišpeiksi ir mūsų pagalbos nepaniekinsi...
— Bravo Mėlynis... Ne be reikalo tu esi iš visų mūsų pats lengviausias ir protingiausias... Tavo mintis, kaip koks žaibas, švysteli ir aplekia visur, ir kai jau sugrįžta ir nusileidžia, žiūrėk, jau ir atsirado išeitis... Galvoju, kad senelis ir Mantas neprieštaraus, nes juk tu mum atnešei ir atidavei savo stebuklingą lazdelę, kuri mus tiek kartų gelbėjo nuo nelaimių ir tikros pražūties...
— Bet vis tiek mes pirma turime pasitarti su šeimininkais. Jeigu jie sutiks... Bet aš dar negirdžiu paties Pinčiaus žodžių, gal jam mes per prasti... — įsiterpė Žalis.
— O... Kaip man būtų smagu gyventi su jumis. Kad tik šeimininkai sutiktų... Viena ar net ir kelios dienos man visai nieko nereiškia pabūti ir lauke. Dabar šilta, aš nulėksiu į gretimą ežerą, įsitaisysiu kur meldyne, pažaisiu su mėlynaisiais drugeliais, pasipliuškensiu vandeny ir diena — kita netruks praeiti... — šoko džiaugtis šiokią tokią gyvenimo viltį atgavęs Pinčius.
— Viskas būtų lyg ir gerai, bet, Pinčiau, pasižiūrėk, kaip baisiai tu esi apsirengęs, — kritiškai vertino būsimą jo gyvenimą Mėlynukas. — Sakyk, kur tu toks galėtum pasirodyti? Senelis tokio tavęs į namus nė per slenkstį nenorės įsileisti, nekalbant jau apie kitus žmones...
— Čia vieni niekai. — tarė pagalvojęs Pinčius, — Ar maža visokių skudurų dabar miestuose mėtosi? Seniau žmonės saugodavo savo daiktus. Juo senesnis, juo brangesnis būdavo. Dabar yra visai kitaip. Truputį kas, nepatiko, įsibrėžė kokia nereikalinga drūželė, apibluko, tuoj švyst į gatvę. Jei rimtai prireiktų, aš ne tik drabužius, bet ir lovą galėčiau susirasti. Rytoj pat aplėksiu visus pašalius ir vakare jau būsiu puikiausiai apsirengęs, atrodysiu kaip tikras džentelmenas, net jūs nebepažinsite manęs...
— Bet apsirenk taip, kad nei tavo ragų, nei uodegos nesimatytų...
— O — ooo, vieni niekai: ant galvos užsimaukšlinsiu aukštą ponišką skrybėlę, o uodegą susuksiu ant kairės kojos. Tada niekas negalės pasakyti, kad aš esu koks nors ne šios žemės gyventojas ar velniukas... Būsiu tikrų tikriausias juodas Afrikos negriukas.
— Ir apie savo kojas pagalvok, jos viską gali išduoti... Nors tavo kanopikės ir dailesnės už arklio, bet vis tiek žmonių draugijoje jomis bravūruoti nederėtų. Ar negalėtum prie kanopų kaip nors pritvirtinti vyriškus batus ir tada nebeliktų jokių įtarimų? — rūpinosi Mėlynis.
— Ir tai bus padaryta, — pažadėjo Pinčius.
— Na, va... Belieka tik pakalbėti su šeimininkais ir gauti senelio sutikimą. Mantas, man rodosi, pritars mūsų sumanymui, nes jis žino stebuklingosios lazdelės vertę... Tai rytoj susitinkame toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku. O dabar mums reikia grįžti, — užbaigė Juodis.
Rytų debesėliuose nakties raudonumas pradėjo gelsti ir netrukus už miškų viršūnėmis raitytos horizonto linijos turėjo pasirodyti saulė.