Haldorfas Miškinis III

Kas čia? Ir vėl? Ne. Prašau, nebereikia...
- Labasss... Čia vėl aššš, - šnypštė Draugelis.
Nieko aš jam neatsakysiu. Tegu eina šalin, nepratarsiu nei žodžio.
- Kalbėk su manim, Šššviesosss tarne! Įsakau tau.
- Klausau, šeimininke.
Kas man darosi? Kodėl aš su juo kalbu, kodėl klausau įsakymų?
- Taip jau geriau. Norėjau pranešti, kad tas susenęs erelis, Antas mano rankose. Ir jį kankinsiu tol, kol nepasiduosi man, kol nevergausi Tamsssai, - pašaipiai tarė smauglys.
- Ne! To negali būti! - Haldorfas ne juokais išsigando. Jis neketino pasiduoti. Bet Antas... Juk troliukas ryte dar su juo kalbėjo! Gal tas smauglys apgavikas? Gal Antas nepagrobtas?
- Tu meluoji, Antas ne pas tave.
- Tikrai? Jeigu taip manai, pabandyk jį atsibudęs susirasssti... Pažadu tau, nerasi, - žiauriu tonu užbaigė smauglys.

                                ***

Haldorfas pašoko. Galva sukosi, kojos drebėjo. Ėmė baimė, didžiulė baimė, per didelė troliukui. Jis pradėjo bėgti. Per mišką, nepaisydamas nei vijoklių užstojančių kelią, nei upeliukų... Haldorfas ieškojo Anto, nors žinojo, kad neras. Jis Tamsos nelaisvėje. Bet kodėl būtent Antas? Haldorfas ir toliau ieškojo erelio. Jis šniukštinėjo kiekvieną kertelę, dairėsi į dangų, klausinėjo gyvūnų, gal matę. Deja, Antas buvo tarsi skradžiai žemę prasmegęs.
"Aš eisiu jo ieškoti. " - tvirtai apsisprendė Haldorfas.

- Bet tie šviesos nešėjai tokie patiklūs... Net neįdomu. Gal ką naujo sugalvojai, kaip būtų galima juos išskirti, Draugeli? - susidomėjusi Danuplė atsisuko į savo bendrininką.
- Hm, juk tu gali bet kuo pasiversti, ar ne? O jei pasiverssstum tuo, kaip jis ten... Haldorfu? - smauglio akys sužibo raudona liepsna.
- Ak, mano ištikimasis padėjėjau, koks tu protingas, - Danuplė jau rezgė piktus planus.
- O, pažiurėk, kas atskrido savo draugužio gelbėti. Šššlykštus ereliūkštis, ar ne? Bet svarbu, kad mes jį jau turime savo rankossse, - šyptelėjo besirangydamas Draugelis.
- Puiku. Surengsime jam sutikimą, kaip ir pridera, - pridūrė magė ir sukikeno.

                                ***

Antas jau buvo kaip reikiant pavargęs. Gyvendamas miške, jis skraidė labai mažai, daugiausia tupėdavo lizde, ar vaikščiodavo ant žemės. Tad visą parą skristi be atvangos buvo tikrai sunku, lyg to dar būtų negana, jis skrido prieš vėją. Bet troškimas surasti draugą buvo toks stiprus, jog ereliui nerūpėjo jau įskaudę nuo plasnojimo sparnai. Antas vis dairėsi kokio nors ženklo, praskrendančių paukščių teiravosi, gal žino, kur yra Tamsos buveinė. Niekas nebuvo net girdėjęs apie tokią, tad erelis skrido toliau. Kiek akys užmato driekėsi pievos, dangus buvo skaisčiai mėlynas. Nieko nuostabaus, juk čia Pietūs. Antas užsigalvojo apie Haldorfą. Erelis nusprendė, kad reikia paskubėti, nes Tamsieji jo ilgai nelauks. Antas pakilo aukščiau ir nustėro. Priešais jį, tarsi iš po žemių, išdygo juoda, milžiniška pilis, tiksliau, tvirtovė. Ją juosė aukšta, dygliuota ir metalinė tvora, tad patekti pro vartus buvo negalima. Pilis turėjo daugybę bokštų, vieni buvo dideli, turėjo gražius, vitražinius langus. Buvo ir mažylyčių bokštelių, atrodė, kad jie vien dėl papuošimo. Bet Tamsa nieko nedaro dėl papuošimo... Antas išgirdo tarsi šauksmą, jis sklido iš tvirtovės:
- Antai, Antai... Ateik!
Erelis kaip strėlė smigo į pilį, nusitaikęs į tą langą, iš kurio, jo manymu, buvo šaukta. Ir pataikė tiesiai Danuplei į glėbį.
- Op! - linksmai tarė burtininkė, užburdama erelį Surakinimo kerais, - Pakliuvai, paukštuk.
- O kur Haldorfas? - supykęs paklausė Antas. - Juk nenužudėte jo, ar ne?
- Jis kankinasi ieškodamas tavęs, ereliūkšššti, - savo įprastiniu tonu sušnypštė Draugelis.
- Tai... Jūs mane apgavot?
- Pagaliau suvokei? - šyptelėjo Danuplė ir išeidama užrakino duris. Antas liko visiškai vienas šioje Tamsos pilyje, slepiančioje dideles paslaptis.

                                ***

Haldorfas daiktų neturėjo, viską jam teikė miškas. Jam buvo sunku palikti šį žalumos kampelį. Troliukas žinojo, kad pasiilgs net paskalų nešiotojų papūgų. Viskas čia taip artima... Bet jis čia grįšiąs. Kai tik išgelbės Antą. "Prižadu. " - sau tarė Haldorfas ir pradėjo eiti. Ėjo į pietų pusę, nes buvo girdėjęs, kad būtent Pietuose gyvena Tamsos padarai. Jis nežinojo, net nenutuokė, kur tiksliau yra ta vieta, ėjo į nežinią. Pamažu medžiai ėmė retėti, kol jų visai neliko. Atsisukęs Haldorfas paskutinįkart graudžiai pažvelgė į mišką, savo buvusius namus. Atsidusęs pėdino toliau. Aplinkui driekėsi laukai, pievos. Troliukas suprato, kad šitaip eidamas nieko nepasieks. Juk jis gali susirasti Antą... Sapnuose! Haldorfas iš šiaudų pasidarė pagalvę ir atsigulė ant minkštos žolės. Dabar belieka užmigti. Bet miegas kaip tyčia neėmė. Haldorfas užsimerkė ir atsipalaidavo, kad greičiau užmigtų...
Haldorfas matė laukus, skrido virš jų. Jis suprato, kad jau sapnuoja, todėl nusprendė skristi pas Antą, kad ir kur jis būtų. Akimirksniu atsidūrė prie jo. Troliuką ištiko šokas - Antas atrodė labai nusilpęs, išsekęs. Jis arba miegojo, arba buvo be sąmonės. O gal blogiau? Bet ne, jis kvėpavo. Haldorfas atsargiai pajudino erelį.
- Pabusk, Antai, - sušnabždėjo.
Erelis atmerkė akis.
- Bėgam iš čia! - Haldorfas paragino draugą.
Bet Antas nepajudėjo iš vietos. Troliukas suprato, kad kažkas negerai. Jis paklausė Anto, kas jam yra, deja, atsakymo nesulaukė. "Jis negali nei kalbėti, nei judėti, kaip suparalyžuotas! " - suprato Haldorfas.
- Tave užkerėjo ta baisi ragana, su savo parankiniu? Jei taip, mirktelk, - surado būdą kalbėtis troliukas. Antas mirktelėjo, viskas aišku. Tai bjaurybė...
- Manau, kad jos kerai veikia tik šioje pilyje. Aš tave nuskraidinsiu atgal į mišką, juk aš čia irgi atskridau. Turėtų būti galima iš sapnų pasaulio daiktus, tame tarpe ir gyvūnus perkelti į realybę... - išmintingai, kaip nederėtų tokio amžiaus troliukui, filosofavo Haldorfas. - Taigi, laikykis stipriai.
Jis apkabino Antą per liemenį ir įsivaizdavo, kad grįžta į realybę, o kartu su juo ir erelis.
Haldorfas atsibudo. Jo nuostabai ir džiaugsmui, šalia buvo ir Antas. Iš laimės draugai net apsiverkė, po to, susigėdę savo poelgio, lėtai nuėjo namo. Haldorfas buvo laimingas kaip niekada, nors ir jautė, kad laukia dar daugybė nuotykių...


bus daugiau