Ant stogo (aš ir du)

Mes stovime ant stogo, ir rūkome.

Norėčiau kaip ežiukas rūke įkristi į upelį ir leistis nešamas, norėčiau žiūrėti į danguje spingsinčias žvaigždes, kurioms visiškai nusispjaut, kur aš plaukiu, ir tingiai galvoti apie arklį, ten, rūke, kur nėra formų ir laiko. Noriu, kad būtų šiltas pavasaris ir kristų ne snaigės, o vyšnių žiedlapiai, arba sniegas karštą vasaros popietę, netikėtai, iš giedro dangaus. Noriu palenkti šį pasaulį taip, kad jis taptų dar gražesnis, kaip tada, kai važiavau tamsiu miško keliuku, o pro atidarytą automobilio liuką matėsi žvaigždės, nes aš kaip buvau taip ir likau vienišas, tik nebe vienas, buvo tyli ir tamsi vasaros naktis - mėnulio nebuvo nė kvapo - o dangus buvo tamsiai mėlynas, jį skersai skrodė paukščių takas, ir aš galvojau, kad, galbūt, nesu vienišas - šalia kažkurio to taškelio danguje, ant dar blausesnio ir visiškai nematomo taškučio, svetimoje žolėje guli aštuoniarankis benosis padaras ir irgi žiūri į žvaigždes, spėliodamas, kas ten, už laiko ir erdvės barjero, kas tuose mažyčiuose šviesuliuose, kurių šviesa pasenusi tūkstantmečiais.
Nes esu vienišas minioje; vienišas tarp žmonių; vienišas su mergina ir vienišas be jos. Aš vienišas myliuosi, aš vienišas valgau ir kalbu su draugais, su kai kuriais esu mažiau vienišas, bet vistiek vienišas, įkalintas savo smegenų dėžutėj, kurioj nesu visiškai vienišas, bet tuo pačiu metu ir visiškai vienišas - juk ten tesu Aš. Ir niekam negaliu paaiškinti savo vienišumo, nors, galbūt, jie irgi vieniši, ir irgi dairos į žvaigždes, ieškodami galbūt patarimo, galbūt atsakymo. Kiti tiesiog ieško dievo - kad galėtų būti su juo. Bet dievas tyli, nes jo nėra, jis miręs ir palaidotas po akmeniu miške, laukymėlėje, ir niekas ant jo improvizuoto antkapio neiškalė "čia ilsisi dievas", nes dievas - medinis kryželis, pakabintas ant sienos, kaklo, rožančiaus, automobilio veidrodėlio, pornografinių leidinių parduotuvėje, supermarkete, su begėdiškai rėkiančia etikete: DĖL DIEVO MEILĖS, DIEVAS TIK UŽ 0. 99lt! Žmonės perka dievą kilogramais, parsineša namo, suraiko ir suvalgo. Žmonės perka dievą, parsineša namo, įjungia į elektros tinklą ir žavisi, kaip dievas mirksi įvairiom spalvom. Žmonės perka dievą, deda jį į grotuvą ir klausosi, kaip nuostabiai groja dievą. Dieve, kodėl tu mirei?
Jis pažvelgė į mane ir tarė:
- Tau buvo keturiolika. Tu Palangoje išvydai apžvalgos ratą ir pagalvojai - Dieve, tu didis. Tai - stebuklas. Tada Dievas buvo gyvas, jis rašėsi iš didžiosios raidės, nes jis, būtent jis, tau parodė stebuklą. Paskutinį ir didžiausią - toks buvo jo paskutinis atodūsis. Jis mirė, pirmoji raidė susitraukė, tu kurį laiką dar bandei su juo kalbėti, kaip naivus vaikas, žaidžiantis su ančiuku, nesuprasdamas, kad jis negyvas, kol per smarkiai nespusteli ir iš jo nepasipila lipni ruda masė, jo viduriai, ir ateina suvokimas, kad kažkas LABAI ne taip, kad atsitiko kažkas siaubingo ir negero, ir tu supratai, kad dvokia ne bala, kurioje sėdi, o negyvas ančiukas, ar, tiksliau, dievas. - jis atsiduso, prisidegė cigaretę ir toliau tęsė - Visi miršta. Viskas miršta. Saulė numirs, tavo proanūkiai numirs, tavo vaikai numirs, tu numirsi, tavo draugai numirs, žmonės kuriuos myli ir gerbi - mirs. Tavo tėvai numirs. Atsimeni Karlsoną, kuris _gyveno_ ant stogo? Spėk, kur jis dabar. Jis guli lifto šachtoje. Jo propeleris lūžęs, drabužiai suplyšę, ir pro jų skyles šviečia kūnas - audinys ir metalas - pusiau žmogus, pusiau mašina - ir jis pūva, mano mielas Mažyli, jis pūva, tavo draugas Karlsonas, kuris ankščiau gyveno ant stogo, baigia supūti tavo paties lifto šachtoje, nes tu jį nužudei ir numetei ten, kad jis supūtų. Tau negera?
Jis tamsoje numeta cigaretę, kuri mano akių tinklainėje nubrėžia lanką, krisdama dvidešimt septynis, ne, daugiau, metrus žemyn.
- Gal norėtum apsikeisti vietomis? - jaučiu, jis nusišypso, jaučiu tai net visiškoj tamsoj - o gal mes jau apsikeitėme?
Apsisuku. Nenoriu matyti. Kai atsisuku, jo nebėra.

- Nustebai? - jo balsu paklausiu pats savęs.