1. Lovliai nemiega
Po kelionėse patirtų nuotykių jau praėjo metai. Senelio, Manto ir lovlių gyvenimas vėl pradėjo tekėti įprasta vaga. Mažieji vienkojai žmogeliukai vėl tapo Manto žaisliukais. Dienomis Mantas juos iškeldavo iš žaliosios dėželės, imdavo kitus žaislus ir ant kambario grindų statydavo namus, iš šakelių ir akmenukų darydavo raganų urvus, galvodavo, kaip jas nugalėti, išlaisvinti pagrobtus ir kankinamus ten žmones. Nakčiai lovlius gražiai suguldydavo žaliojoje dėželėje, o po to nusirengdavo pats, tvarkingai susidėdavo ant kėdelės drabužėlius ir, pasikalbėjęs su seneliu, šokdavo į savo lovelę miegoti.
Dabar visi Manto žaidimai buvo tikresni, nes pats jau buvo nemažai skraidęs su Kaulo bobos šluota, daug vargęs išlaisvinant Požemio karalystės žmones, gaudant raganas, kurių keletas dabar buvo uždarytos stiklainiuose ir sudėtos bei paslėptos jo ir senelio namuose.
Žaliojoje dėželėje miegui suguldyti trys lovliai ilgai neištverdavo. Po keletos valandų, kai tik Mantas įmigdavo, jie sujudėdavo, atsistodavo, apsidairydavo aplinkui ir vienas po kito iššokdavo iš dėželės. Netrukus jie prasiverdavo balkono duris ir iššuoliuodavo į sodą palaipioti vyšnių ir obelų šakomis, pašokinėti ant namo ir kitų pastatų stogų, o kai sušildavo, nebijodavo pasinerti į netoli tyvuliuojančio prūdo drungną vandenį. Jie mėgo paplaukioti ir vienintelė stipri jų koja būdavo tarsi žuvies uodega, kuria irdamiesi jie plaukiodavo daug greičiau už žmones.
Kitą kartą iššuoliavę į sodą lovliai ilgai supdavosi abiem rankom įsikibę į laibesnę vyšnios šaką arba sugalvodavo ką nors darant tarpusavy palenktyniauti.
Į tolį geriausiai šokdavo Juodis — daugiau kaip šimtą metrų, o į aukštį — Žalis, daugiau kaip penkiasdešimt. Mėlynukas irgi daug neatsilikdavo, o kartais, kai būdavo stipresnis vėjas, pavėjui šokant aplenkdavo net Juodį, nes iš lovlių buvo pats ploniausias ir lengviausias.
Būdavo ir ramesnių naktų, nes ne visada jie tenorėdavo išdykauti. Tada lovliai susėsdavo sodo pakrašty, visai netoli iš kiemo tamsoje vos įžiūrimo prūdo, ir: įsistebeilydavo į gražiai mirguliuojančias juodo dangaus žvaigždes arba tarp debesėlių tyliai bebrinksintį mėnulį. Būdavo ir tokių naktų, kai jie, sušokę į tuopos viršūnę, ilgai žiūrėdavo į pilkšvai raudona pašvaiste žaižaruojančius šiaurės vakarus... Bet ir tada Mėlynukas negalėdavo nusėdėti nepražiojęs burnelės ir nepradėjęs postringauti:
— Ai, kaip būtų įdomu sėsti ant šluotos ir pakeliauti po dangų, pabūti mėnulyje, o gal ir kokioje kitoje žvaigždėje ar, tokioje pat kaip žemė, planetoje...
— Nešok taip smarkiai visiems įvykiams už akių ir nenorėk pasirodyti, kad visur esi už kitus pirmesnis. Palauk kol pailsės ir sustiprės Mantas... Išaušus kokiai geresnei dienai, išlipsim iš dėželės, pakalbėsim su seneliu, visi pasišnekėsim, tada kokiai vienai kitai savaitei gal ir išspruksime iš šių namų... — ramindavo jį Juodis.
— Žinoma, būtų įdomu... Aš už kelionę keliu abi rankas, — neatsilikdavo ir Žalis.
— Neskubėkite, — vėl pasigirsdavo ramus Juodžio balsas, — o kuo jums blogai čia, kur kvepia žole, bedžiūstančio pakraščio prūdo maurais, obelų ir vyšnių žiedais? O koks atvėsusio nakties oro gerumas? Aš niekur pasauly nesu matęs geresnės ir mielesnės vietelės už šitą, kur dabar sėdime...