,,Žmogus iš principo yra kažkas daugiau negu jis gali apie save žinoti''

Šis sakinys skamba ne kaip amžinas klausimas, nors jis turetų būti toks, bet greičiau kaip teiginys ar nepaneigiamas dėsnis. Atrodo, jog visi žmonės aukština savo giminę bet kokią kainą norėdami surasti jame dieviškąjį pradą ar šiaip ką nors kas tikrai būtų prasminga. Aišku, yra gerai, kad mes galime galvoti ir, apskritai, galime uždavinėti tokius klausimus kaip „Kas mes esame?“ Bet dėl to mes nesame dievai, tiesiog žmogaus egoistiškumas neleidžia jam atsakyti į šį paprastutį klausimą .

Daugelis filosofų ir rašytoju didžiuojasi savo nesibaigiančiais klausimais, kylančiais iš vieno klausimo. Gale visa kaltė dėl šių klausimų suverčiama logikos ribotumui, neva to negalima paaiškinti sveiku protu. Bet kam tada mums reikalingas protas? Žmogus gali sukurti komputerį, bet negali pasakyti, kas jis yra, ar tai neatrodo perdėm absurdiška. Aišku, iš ko būtų gyvenęs Kafka ar Šopenhaueris jeigu nebūtų sau leidęs pagalvoti apie  žmogaus būties prasmę. Tikriausiai tada jie būtų rašę romantinę beletristiką ar šiaip poeziją, bet kažkam juk reikėjo to paklausti, jei ne Jaspersui ,tai kam nors kitam, bet dažniausiai tokiam, kuris nelaiko savęs tikru žmogumi, greičiau kažkuo aukštesniu už jį ir sukaupdami visą savo beprotišką valią ir beribį talentą, pasitelkdami pačius sudėtingiausius mąstymo metodus bando atsakyti į žmonijai labiausiai rūpimą klausimą: Ar mes esame kas nors daugiau nei dievai? Taip būtų galima interpretuoti šį klausimą, kadangi visiems jau ir taip akivaizdu, kad mes labai išskirtiniai ir ypatingi, o gamta apskritai negali be mūsų pasirūpinti pati savimi.

Homo sapiens atsirado maždaug prieš 100000 metų, žmogui reikėjo tik 100000 metų, kad sugalvotų kaip  sunaikinti žemę su mokslo pagalba, mokslo, kuriuo labai didžiuojames, aišku ,labiau didžiuojames savo protu. Kokia prasmė čia? Mes esame kažkas daugiau negu galime įsivaizduoti, nes galime sunaikinti visą žmoniją, gamtą ir pačią žemę. Kokia yra mūsų misija, ir toliau beatodairiškai eiti į priekį, o gal greičiau į neišvengiamą pražūtį. Jeigu mes esame kažkokie ypatingi, tai ,vadinasi, kad turime padaryti kažką svarbaus, turėti kažkokį tikslą. Bet žmonija yra per daug susiskaldžiusi ir patys žmonės yra per daug skirtingi, kad būtų pasiektas kažkoks galutinis tikslas. Bet kam uždavinėti tokius klausimus, jeigu TU ŽINAI, kad, pavyzdžiui, jokio bendro tikslo, TU ŽINAI, kad žmogus tai tik evoliucijos produktas. Jeigu pasitikėsi logika ir pačiu savimi, nei vienas, nei kitas nenuvils. Bet štai dar vienas absurdiškas klausimas: kam sapnuoti, jeigu žinai, kad sapnuoji? Nes mes nežinome, kad sapnuojame, taigi mes galime nežinoti, kad gyvename, galbūt kai mirsime prabusime, ir atsikvėpsime, supratę, jog tai buvo tik slogus košmaras kaip tai darome kiekvieną rytą. Siurrealizmas tikriausiai nėra filosofijos dalis, bet logikos jis taip pat stokoja. Atrodytų jog daugelis filosofų pro pirštus žiūri į Darviną (aš nekalbu apie tuos, kurie gyveno iki jo atrastos evoliucijos teorijos), net filosofijos vadovėlyje ši informacija parašyta nieko neišsiskiriančiu šriftu, pačioje nepastebimiausioje vietoje ir dar, be to, klaidinga. Tai rodo, filosofija panašiai ir religija nenori prarasti savo pozicijų aiškinant dalykus perdėm sudėtingai ir iracionaliai.
Žmogus neišsivystė iš beždžionės, žmonės ir beždžionės turėjo tik bendrą protėvį. Būtent blogas įsitikinimas, kad žmogus evoliucionavo iš beždžionės ir apskritai pati evoliucijos teorija verčia žmogų ieškoti atsakymų į klausimus, kurie turi pernelyg akivaizdžius atsakymus, atrodytų, kad net dabar žmogus negali susitaikyti su realybe, ieškodamas kitų sudėtingesnių atsakymų, kurie būtų verti žmogaus proto unikalumo. Evoliucija žmogui atrodo yra pernelyg logiška, kad būtų tiesa, jie negali patikėti, kad mokinukas paklaustas klausimo „Kas yra žmogus“ gali neužsikirsdamas išpyškinti teisingą atsakymą. Mes negalime patikėti, kad jau žinome teisingą atsakymą, dėl to esame panašūs į bepročius atkakliai tvirtinančius, kad viskas yra sapnas ir mums tiktai reikia truputį palaukti – jau greitai mes pabusime. Akivaizdu kad žmogus bijo realybės.

Filosofija gali kaltinti mane proto ribotumu, tačiau aš ją kaltinu tuo pačiu. Žmogus nėra kažkas daugiau negu jis gali įsivaizduoti, žmogus yra žinduolis labai norėjęs nukonkuruoti kitus gyvūnus ir radęs labai orginalią išeitį – susikūręs funkcionuojantį, daug pranašiškesnį protą, už kitus gyvūnus ir įvedęs gamtoje savo monopolį. Jus galite visą savo gyvenimą paskirti žmogaus būties problemoms spręsti ir nerasti atsakymo, o aš pasiimsiu biologijos vadovėlį, jame yra labai skaudus ir žeidžiantis žmogaus savigarbą skyrius apie patį žmogų. Tas skyrius vadinasi „Evoliucijos teorija“.