Betrūko gal tik Petro

Vieną žiemos popietę mes su Luku ir Monce šventėm mano gimtadienį. Pala, kieno tada buvo gimtadienis? Na, nesvarbu. Svarbu, kad šventėm. Buvo, berods, šeštadienis, nes man nereikėjo į darbą, o tiems dviems į mokslus. Lukui kaip tik baigėsi sesija ir tai buvo dar viena priežastis atšvęsti.
    Kadangi rinkomės pas mane (nes jų dviejų barakuose ir taip kiekvieną dieną baliai vyksta), aš, kaip ir pridera šauniai šeimininkei, nukėblinau į parduotuvę apsirūpinti maistu bei gėrimais. Tas kėblinimas buvo gana komplikuotas (žinotumėt, ant kokio kalno aš gyvenu, o dar kiek sniego!). Vos nenuvirtau į pusnį gražuolio kaimyno Petro akivaizdoj. Pasijutau kažkaip nejaukiai ir toliau žingsniavau itin atsargiai. Galų gale pasiekiau parduotuvę ir galėjau lengviau atsikvėpti. Nesvarbu, kad dar laukė blaškymaisi prekybos centre ir ne ką mažiau pavojingesnė kelionė namo.
    Parduotuvėje užtrukau gal dvi valandas. Mes, moterys, visuomet viską ilgai renkamės. O jau tie prekybcentriai, atsiprašant. Blaškais žmogus, nerandi ko nori, pilna piktų žmonių, ryškios šviesos, įžūlūs apsauginiai... Nusprendžiau paruošti ką nors ypatingo. Na tai kas, kad nelabai moku gaminti. XXI amžiaus žmogui tas tikrai neprivaloma. Tam yra greito maisto restoranai, pusfabrikačiai, pica į namus.
      Pirmiausiai aplankiau žuvies skyrių. Išsirinkau silkės filė su ananasais bei austres. Girdėjau apie jas daug gero: kad sveika, nekaloringa, netgi sužadina įvairius pojūčius. Dėl skonio nežinau. Išmėginsim. Įsimečiau vežimėlin mėsytės - virtą vištienos filė - ir indelį spalvingų salotų. Perdaug nesigilinau į jų sudėtį. Svarbiausia, kad ant stalo gražiai atrodytų. Mažiausiai pusvalandį prasibasčiau konditerijos skyriuj. Ten viskas taip gražiai ir skaniai atrodo! Išrinkau nuostabų braškinį tortą, tokį valentinišką – raudoną, širdelėm dekoruotą. Taip pat šokoladinių saldainių ir imbierinių sausainukų. Įsimečiau vežimėlin dar šį tą mažiau reikšmingo ir puoliau lauk iš parduotuvės. Tik nepamanykit, kad mane vijosi apsauga, aš prieš tai, žinoma, tvarkingai susimokėjau kasoje.
    O gėrimai? Taip, gėrimai. Nesu vynų žinovė, tad išsirinkau tokį, kuris atrodė prabangiai, tačiau nekainavo perdaug ir puikiai tiko prie bendro vaizdo. Aišku, prieš pirkdama pasiskaičiau, kas rašoma etiketėj: raudonas, pusiau saldus, prieš geriant rekomenduojama atšaldyti. Kelionė namo pavyko visai puikiai, nepaisant to, kad tempiau du sunkius maišus, ir jaučiausi gana nuvargus. Kaimyno Petro nebesutikau. O gaila... Skubiai viską iškrausčiau, sudėliojau ir aptvarkiau savo virtuvėlę. Stalas atrodė tiesiog pasakiškai.
    Skambutis į duris. Štai ir jie! “Lukai, Monika, sveiki, mielieji. Užeikit, užeikit. “ Lukas pakštelėjo į skruostą ir pagyrė, kad atrodau nuostabiai. Moncė šyptelėjo ir palingavo galva.
- Na, tai Lukošiau, kaip sesija praėjo? – puoliau domėtis draugo mokslais.
- Ai, žinai gi tas sesijas. Praūžia kaip koks uraganas ir vėl ramu, - šyptelėjo jis.
Lukas – tikras dizaineris. Visuomet žeria patarimus mados ir stiliaus klausimais. Giria mano atseit šelmišką stilių, kurį pati vadinu „rengies, kas papuola po ranka“ ir vis kritikuoja Moncės aukštakulnius bei trumpus sijonus. Studijuoja jis Dailės akademijoj, gyvena barake ir nevengia tūsų. Mes draugai nuo vaikystės. Visuomet galiu išsiverkt jam ant peties, paklaust, kaip čia įdomiau apsirėdžius kokia proga ar tiesiog papasakot niekam nejuokingą anekdotą. Jis visuomet juoksis. Jautrus, geras vaikis, tas mūsų Lukas. O štai Monika – pamaivų pamaiva. Mėgsta ryškias spalvas ir kičinius aksesuarus. Dėl to mes su Luku dažnai ją patraukiam per dantį. Moncė keičia bachūrus kaip kojines. Pastoviai laikosi dietos, neduok die, priaugs bent gramelį... Tačiau nepaisant visų šitų „fyfizmų“, ji puikus žmogus. Kartais pavyksta su ja visai rimtai ir nuoširdžiai pasikalbėti. Mudvi netgi karts nuo karto apsilankom teatre.
- Na, vaikai, sėskim prie mano taip gražiai suruošto stalo, – paraginau.
- Tai jau negi pati gaminai? – suabejojo Monika.
- Ai, žinai gi tu mane. Bet kiek laiko parduotuvėj sugaišau!
    Taigi, vakaras prasidėjo. Užkandom šiek tiek, išgėrėm vyno. Vakarėlio akcentu tapo austrės. „Jos tikrai gyvos?! “- pasibaisėjo Moncė. „Monika, paragauk gi. Vynu užsigerk. Tai sveikas ir lengvas maistas, delikatesas, vertinamas nuo seniausių laikų. “- ištariau žinovo balsu. Gerai, kad spėjau pasiskaityt, kas tai per daiktas ir kaip jis pateikiamas. Pavalgius pasiūliau sveteliams kavos. Jai beverdant sužinojau įdomų dalyką.
- Na, Monce, tai kaip Artūras gyvena? – pasiteiravau.
- Artūras... Ai, velniai jį žino.
- Kaip čia dabar? Išsiskyrėt?
- Jo, praeitą savaitę. Bet žinai, dabar susitikėju su Petru...
- Kokiu Petru?
- Na gi tavo kaimynu!
Še tau boba ir devintinės! Pasirodo, Monika sugebėjo nukabint mano gražuolį kaimyną! Kad ją kur...
    Išgėrus kavos, Lukas pasiūlė prisimint mūsų močiučių būrimo būdą. Išpylė kavos tirščius ant servetėlės ir makalavo šaukšteliu, kažkokius neaiškius žodžius keistu balsu tardamas. Mudvi su Monce tyliai kikenom.
- Žinot ką, užsimaniau to braškinio torto.
- Palauk Lukai, nebūk mažas vaikas. Tortas vakaro pabaigai.
- Ne, noriu dabar! Matot, net burtai man palankūs, – zyzė jis. Kavos tirščiai atseit žadėjo jam sėkmę.
- O jei ne, skelbsiu bado streiką, - sumurmėjo sau ir lėtai apsilaižė.
Ką darysi, teko jam nusileisti. Skanaudamas tortą Lukas demonstratyviai vaipės ir atrodė patenkintas kaip mažas vaikas gavęs žaislą. Sutemo. Monika uždegė kelias žvakes. Cha, romantikė mat atsirado. Greit išsibaigė vynas, susijaukė virtuvė. Atsistojau ir pajutau, jog esu gerokai apgirtus. Lukas dar iš kažkur ištraukė butelaitį degtinės... Jiedu su Monika užsispyrė pas mane nakvoti. Atseit, ką čia vilksis girti namo.
- Tai gal dar ir Petrą pasikviečiam? – ironiškai šyptelėjau. – Na ką jau su jumis darysi... Nakvokit. Tik nelabai įsivaizduoju kur jūs miegosit.
- Tai mes ir nemiegosim, - atrėžė Lukas ir pamerkė akį.
Pusę nakties dar sėdėjom virtuvėj ir pliauškėm niekus. Juokėmės, iki ašarų, dabar net nepamenu iš ko. Ech, geri tokie vakarai (bei naktys) – su Luku ir Monce. Tik kad, velnias, iš ryto kažkaip labai gerti noris, galvą skauda... Bet juk gyveni žmogus tik vieną kartą.