rašyk.lt: Kūriniai / Grybas Narkomanas Su ausim Bet be Dryžių / .Užnuodytos adatos, ūkio padarguos tyliai tyliai...dainuos.

Kartą gyveno mergaitė. Pasakoje. Toj senoj, apdulkėjusioj knygoj, trečioj lentynoj, kažkur Pasaulio Krašte.
Kartą gyveno mergaitė. Gal ir dabar gyvena. Nežinau. Skaičiau jos pasaką jau seniai, gal prieš porą šimtų metų ir beveik neprisimenu, ką ji Ten veikė... [{išskyrus tas šiltas pastraipas, kuriose ji
apsimesdavo varna ir šypsodavosi. Kuriose ji dainuodavo savo medžiui ir šypsodavosi. Kuriose ji maitindavo žiemines gulbes ir joms nuskridus šypsodavosi. Kuriose ji nurinkdavo nuo pasaulio
pyragaičius su vyšnių įdaru ir... nesišypsodavo. Gal tiesiog būdavo Laiminga}].
Kartą gyveno mergaitė. Tokia žavi, miela, suvokianti pasakas Kitaip ir Laiminga. Nors nesišypsanti.
Kartą gyveno tokia mergaitė...
...
Vieną sykį jos gyvenime dingo pilka. Pilka spalva. Ir nesvarbu, kad pasaulyje pilka šliaužiojo kiekviename skersgatvyje. Jos gyvenime pilkumo nebebuvo.
Tada, saulėtą lapkričio popietę, kai nutvieksti šviesos krentantys lapai padvelkia jūra, dangų matai rožinį, nors šiandien jis sloguoja, ir, rodos tuoj atneš lietų, o paskutiniai tą dieną sutikti žvirbliai prausiasi baloj... tokią popietę mergaitė surinko savo ašaras ir nudažiusi jas pilkai su liūdesiu paliko tuščiame
butelyje ant palangės, kuri jau spėjo pasipuikuoti savo nubyrėjusiu tinku. Ilgai laukti neteko. Jau vėlyvą vakarą liūdesys su ašarom išslinko pro atvirą langą ir stoglangių vamzdžiu nusileido
aukštyn... į dangų. Dabar jau pilką.
...
Tuomet iš pasakos pabėgo Vėlyvos Rugpjūčio Šilumos Kvapas. Mergaitė uždegė vanilinius smilkalus, o senove dvelkiančioje palėpėje paruošė naminės aviečių arbatos. Kvapas bemat susigundė ir grįžo į
pasaką. Dabar jau kvepiančia Vėlyva Rugpjūčio Šiluma.
...
Tada, ilgų atostogų į Gyvenimą išvyko šviesa. Mergaitė troško šviesos, kaip ir gyvenimo, todėl nuėjusi į miško pasaką pririnko jonvabalių ir atnešė į Savo pasaulį. Šviesa grįžo. Dabar jau
amžina.
...
Ir kiek vėliau ištirpo raudona spalva. Mergaitei lyg tyčia buvo pasibaigę raudoni dažai, o jai reikėjo raudonų vakarų, raudonos spalvos, raudono Gyvenimo...
Ji bandė supjaustyti purų sniegą, bet peilis tik prasmego sušalusių lašelių jūroje. Tuomet mergaitė meldė dangų raudono lietaus, bet jis tik nebyliai juokėsi, trečią savaitę atsiųsdamas saulę.
O ji, norėjo raudonos...
Atplasnojusiai žuvėdrai mergaitė perdavė nebylų laišką Jos Mėgstamiausiam Pasakos Herojui. Gyvenimui. Ir jis padėjo.
Vieną rytą lubų pakraščiuose susikaupė tamsiai raudoni lašeliai, kurie vis tekėjo į mergaitės delnus. O ji juokėsi. Juk grįžo...
...
Tuomet, kitą dieną dingus šilumai, kitą savaitę pabėgus baltiems ramunių žiedams, o kiek vėliau – džiaugsmui, mergaitė vis prašė Gyvenimo padėti...
Ir jis padėdavo.

... po kelerių metų mergaitės akyse gyvenimas paskendo. Mirė. Dingo, ir nebegrįžo, kad ir kaip ji stengėsi...

O vėliau, pajautę saugumą, dar sykį pabėgo šiluma, balti ramunių žiedai ir džiaugsmas. Mirė. Dingo ir niekas jų nebesugrąžino.

Ir net po kelerių šimtų metų ji vis dar juokėsi, liūdėjo, dar sykį juokėsi ir buvo Laiminga, nes žinojo, kad Gyvenimas liks amžinai, ir nesvarbu, kad Ne Jos širdyje.

... o už lango lijo pernykštės žiemos trapiais žiedais ir Pasakoje
pradėjo gyventi Mergaitė. Laiminga ir Besišypsanti...