nors nusprok

nuo tylėjimo burna
samanom užžėlė
išbluko akių žydruma
nuo neverkimo
gerai kad bent nerūdija
ausų būgneliai –
galėsim nuo ryto
lig vakaro klausytis
kaip skimbteli
į kepurę metami
pinigėliai
cingt cangt
cingt cangt
o kai gegulė iškukuos
mums ilgą pavasarį
užkasim pinigėlius kad
kažkas susapnuotų
ir ateitų Lobio ieškotų
vaidensimės tada
vaidensimės iki pirmgaidžių
tai bus juoko
tai juoko bus
nors nusprok