Prieš miegą.

Žiūriu pro pienių žiedlapius gelsvus
į Tylą.
Ji nusileidžia išdidžiai.
          Pasklinda po visus kampus.
Apglėbia švelniai lyg gimdyvė mažą kūdikėlį kartą-patį pirmą
ir nusišypso.
Vaivorykštės spalvom sumirguliuoja horizontas.
        Išriečia nugarą.
                Pakyla.
Žemyn nubyra saulės trupiniai. Tarytum ašaros.
Nelyginant balerina nutipenu ir surenku
nuo žemės.
      Gera.
Vėliau Tyla su manimi užmiega.