Eilinė gyvenimo diena

Aušta.
Ranka nesąmoningai nubraukė per veidą ropojantį šliužą. Pilvas grojo maršą. Šlykštus jausmas. Iš po visiškai sudriskusio maišinio audinio kyšojo purvinos kojos. Ant kulno šypsojosi žaizda, kuri atsirado po to, kai vakar neapsižiūrėjęs atsistojau ant aštrios plieno nuolaužos, kuri nuo žmogaus svorio susmigo giliai į koją. Skaudėjo lygiai taip pat, kaip ir vakar. Šįryt net gal ir labiau.
Koks velnias nešė mane į tas suknistas statybas? Na taip, dieną girdėjau ir mačiau, kad ten žmonės švenčia perdengimo įkurtuves, jei galima taip įvardinti eilines išgertuves. Tikėjausi, kad maisto likučių rasiu ar šlakelį alkoholio, jei labai pasisektų. Aha, pasisekė, radau. Kaip dabar reikės vaikščioti? O gal ir gerai? Kad skauda, tai šūdas, bet gal žmonės atjaus, gal kitomis akimis į mane pažvelgs: su užuojauta, o ne su neapykanta?.. Reikia keltis, jei taip galima pavadinti šliaužimą iš savo irštvos, kur ateinu kiekvieną naktį. Jau net ir nežinau kelinta tai naktis. O koks skirtumas?
Senokai plautos rankos sugrabaliojo plastikinį maišelį, kuriame gulėjo vakar surinkti buteliai iš statybų: du litai, dvidešimt centų. Vakar vakare jau nedirbo taros supirkimo punktas, teko dėl to eiti miegoti alkanam. Taip, tai ne pirmas ir ne paskutinis kartas, bet tai pirmas kartas, kai atsiguliau trečia diena iš eilės su tuščiu skrandžiu. Gerai, gana čia savęs gailėtis, reikia judintis, nes jei susivėlinsiu ir būsiu paskutinis eilėje prie taros supirkimo punkto... ne, geriau apie tai negalvoti. Pesimizmas nėra gerai.
Bet atiskelti nebuvo taip lengva kaip to norėtųsi. Silpnumas sukaustęs visą kūną neleido koordinuotai judėti. Jo, metai irgi juk daro savo. 71 ir yra 71, o ne 17. O, kaip norėtųsi, kad būtų priešingai... Deja. Velnias, valgyti tai tikrai norisi. Reikia eiti. Sugriebęs šalia gulėjusią lazdą ir įbedęs ją į žemę kaip atramos tašką, atsistojau. Kulną skauda. Galva svaigsta. Kaulai nuo ne itin patogios miegojimo pozos maudžia. Šūdas. Visas gyvenimas yra šūdas, o šitas rytas – pats šūdingiausias iš visų rytų ir iš visų valkatų gyvenimų kartu sudėjus.
Įdomu kiek dabar valandų. Apie 8 kokias spėju. Saulė jau seniausiai patekėjusi. O, pasirodo ji dar ir šildo šiandieną. Vieną sandalą apsiausiu, o ką su kitu daryti? Negaliu įkišti kojos. Paskui neištrauksiu. Nusispjauti, panešiu rankoje, maišą su buteliais ant lazdos užsikabinsiu.
Kelionė iki supirkimo punkto užtruko apie valandą. Be manęs čia jau buvo 6 elgetos. Keletas jų, jau pridavę savo butelius, skubėjo pirkti odekolono “TRAINOJ” – valkatų vadinamos degtinėlės su aromatu.
Pagaliau mano rankose 2 Lt 20 cnt. Dabar reikia sugalvoti, kaip geriau juos išleisti. Taip norėtųsi nusipirkti šiltos duonos ir pieno. Oi, net seilė ištįso... Bet jei vėl nepavyks prasimanyti pinigų kelias dienas... Šūdas. Šūdas. Viskas yra suknistas šūdas. Turiu už ką nusipirkti duonos, o negaliu to padaryti, nes ... negaliu to padaryti. Bet man reikia pavalgyti. Jau akyse dvejinasi nuo silpnumo ir kojos vos beneša. O jei tiksliau, tai tik viena koja beneša, kita tik iš paskos velkasi. O velnias, kas čia dabar? Žaizda pūliuoja?.. Jo, man iki pilnos laimės tik to ir betrūko. Reikia eiti į vaistinę. Tiek to, binto nepirksiu, nes nugaišiu jei nepavalgysiu. Nusipirksiu peroksido, išdezinfekuosiu žaizdą, o už likusius centus bent bandeles kelias nusipirksiu. Apsieisiu be pieno,  nueisiu, o gal jau tiksliau būtų sakyti: nušliaušiu iki šaltinio, kur yra netoli mano buveinės ir atsigersiu. Pienas palauks. Kitą kartą jo nusipirksiu.
Peroksidas ir net 5 bandelės (mat, jos turėjo būti parduotos vakar, šiandien jau pasibaigęs jų galiojimo laikas, todėl jos buvo nukainotos. Įdomūs tie žmonės. Kas gi joms nutiko per naktį?) atsidūrė ten, kur prieš kelias valandas gulėjo buteliai – plastikiniame maišelyje.
Silpnumas, skausmas, alkis ir maudulys kauluose, viskas taip buvo susimaišę, kad elgeta nutarė nebeiti iki savo guolio, atsisėdo atokiau nuo žmonių, apleistose statybose ir nutaręs, kad žaizda per kokias 10 minučių daugiau nei ji jau yra supūliavusi, nebesupūliuos, ėmė valgyti.
Tiesiai virš galvos kabojęs nevykusiai pritvirtintas sijos rąstas atsiskyrė nuo lubų ir... tai buvo paskutinis elgetos spėtas išgirsti, tik nebespėtas suvokti, garsas.

2002 m. gegužė 15 d.