Kaip atrodo naktis, pamiršau
Vėjo muzika, medžių daina,
Šilti žodžiai šaltai išraižyti
Ašarojančiam ryto stikle?
Tau ant kaklo sudūlėję karoliai
smaugiantys
praeitimi
kaip palikti neprarastą rojų,
stabmeldį, ar gali atsakyt?
Horizonto vitrinos paveikslą,
kaip šedevrą, - parduos už grašius,
mirs žuvėdra ant degančio kranto
tu pabusi, bet tavęs jau nebus.
(2000. 05. 08)
O dabar tai man primeną saulę,
aš netavo, kūrybos glėby,
bėgu, leiskit tikėti apgaule,
aš noriu rašyt širdimi
nesvarbu
bekontekstis artumas
jis tylės tu dalinsi žodžius
atsiriek žodžio skausmas plutelę
aplaižyk savo džiaugsmui pirštus,
neturiu laiko skęsti į dangų
neturiu laiko kilt į marias
tu kalbėdavai tyliai prie lango
tu bijodavai tirpt su tamsa
Ei, Vergilijau, kur tavo žodžiai?
parafinas užpildo akis,
ir gyvenimas man atsibodo
pavargau degti šia ugnimi.
rojus visada neprarastas, mes galime jį užsitarnauti, bet kenčiantiems rojus, o aš nenoriu jo,klausiu pas stabmeldžius, gal jie žino kaip kentėti, bet nepatekti į rojų.
žuvėdra visada turi kažkur nutūpti, ilgai blaškiusis virs gyvenimo audrų nutupia, ant degančio kranto. tai aliuzija į žinojimą, jog jei nutūpsi mirsi, bet esi pernelyg pavargęs, kad skristum.
saulė, epilogo simbolis, o tiksliau dienų, kai nebuvo viskas taip beviltiška, nenoriu veltis į asmeniškumus.
nemoku kurti beprasmių eilių, jos širdies atspindys, gal tai ir banalu> rašykit užpakaliu.
taip, tikrai pavargau degti, tai yra gyventi, žvakė vis tiek sudegs, pavargau degti, tiesiog.
bet kuriuo atveju jau parašiau paskutinį eilėraštį, o čia tik trumpas komentaras to ,ką norėjau pasakyti.
rojus visada neprarastas, mes galime jį užsitarnauti, bet kenčiantiems rojus, o aš nenoriu jo,klausiu pas stabmeldžius, gal jie žino kaip kentėti, bet nepatekti į rojų.
žuvėdra visada turi kažkur nutūpti, ilgai blaškiusis virs gyvenimo audrų nutupia, ant degančio kranto. tai aliuzija į žinojimą, jog jei nutūpsi mirsi, bet esi pernelyg pavargęs, kad skristum.
saulė, epilogo simbolis, o tiksliau dienų, kai nebuvo viskas taip beviltiška, nenoriu veltis į asmeniškumus.
nemoku kurti beprasmių eilių, jos širdies atspindys, gal tai ir banalu> rašykit užpakaliu.
taip, tikrai pavargau degti, tai yra gyventi, žvakė vis tiek sudegs, pavargau degti, tiesiog.
bet kuriuo atveju jau parašiau paskutinį eilėraštį, o čia tik trumpas komentaras to ,ką norėjau pasakyti.