Pasaka

Kartą, trumpam sugrįžęs į savo gimtąjį bei jaunystės miestą, Vilnių, ir sėdėdamas dar mokyklos laikais numylėtoje kavinėje, netikėtai sutikau vieną seną gerą draugą. Mykolas, mano buvęs bendraklasis, sėdėjo vienas, gėrė arbatą ir kažką skaitė. Jo nebuvau matęs jau gerus dvejus metus. Atsimenu, dar devintoje klasėje jis pradėjo rašyti pasakas, ir gana neblogas, net kai kuriems suaugusiems patikusias. Vėliau, dar nespėjęs palikti mokyklos suolo, išleido dvi savo pasakų knygas ir net piniginę šiek tiek pasistorino, neskaitant jau pilnų kišenių garbės. Matyt, iki pat dabar verčiasi pasakų ar ko nors panašaus rašymu. Prisiminiau ir vieną jo keistoką savybę, neretai tapdavusia jam tikra problema: Mykolas dažnai painiodavo pasakas su realybe. Dėl to visi dažnai juokdavosi iš jo, aišku, nepiktai.
Taigi nuėjau ir prisėdau prie jo. Mykolui buvo maloni staigmena sutikti mane po „šitiek daug metų“. Iš pradžių aptarėme su juo Vilniaus ir pasaulio naujienas, - juk reikia kažkaip pradėti pokalbį, - tada jis užklausė manęs, kaip man sekasi, kaip gyvenu. Papasakojau apie savo žmoną, kokia ji graži, nuostabi, žavi, kaip ją myliu, papasakojau apie savo keliones su ja, kad jau spėjom apkeliauti bemaž visą Euraziją, paskui vėl apie tai, kokia ji graži, nuostabi, žavi. Kol dėsčiau, Mykolas draugiškai šypsojosi – jam neabejotinai buvo džiugu matyti mane laimingą. Po to jis valandėlę palaukė, nudūrė akis į stalą ir pradėjo pasakoti savo istoriją: „Aš irgi radau savo meilę. Sutikau ją vieną šiltą gražų rudens vakarą, kai, atsimenu, čiulbant paukščiams ji vaikštinėjo parke, po klevais, su kažkokiu vyriškiu, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo jos vaikinas. Tas vyras vis lindo prie jos, nors jinai jį ir atstumdavo – matėsi, kad jis tiesiog negalėjo pasipriešinti savo aistrai. Aš buvau geros nuotaikos, todėl priėjau prie jo ir pusiau juokais, pusiau rimtai pasakiau, kad nederėtų šitaip elgtis su moterimi, o dar tokia gražia... Jis, matyt, nebuvo itin linksmai nusiteikęs, ir, švelniai tariant, šiurkščiu balso tonu pasiūlė man dingti iš akių. Po to, valandėlę pagalvojęs, dar apkaltino mane bandymu pasiglemžti jo merginą. Ir galiausiai, turbūt pats įtikėjęs savo žodžiais, stiprokai mane pastūmė. Čia jau nebe juokai, pamaniau, ir stumtelėjau jį atgal. Taip prasidėjo muštynės, kurių nei vienas, nei kitas nelaimėjom. Mergina, kaip ji vėliau sakė, „tiesiog susižavėjusi, kad aš nė sykio per muštynes nenusikeikiau, kai tuo tarpu jos palydovas suspėjo tai padaryti ne vieną dešimtį kartų“, užsirašė mano telefono numerį, ir užteko tik dar vieno susitikimo tame pačiame parke, kad užsimegztų draugystė. Prisimeni, kaip kadaise važinėdavom iš mokyklos namo autobusu, ir vos tik aš ilgėliau įsižiūrėdavau į man akį patraukusią merginą, tu pašaipiai pasakydavai: „Juodi plaukai, rudos akys... “? Kristina, ji lygiai tokia. “
Šitoj vietoj Mykolas taip įsijautė, jog net užsimerkė. Atrodė, kad ne jis pats valdytų savo kūną, o ta jo pasakojama istorija.
„Ak, kad tu žinotum, kokia ji graži! Štai vakar mes kartu žiūrėjome paveikslus iš vienos knygos, Kristinai jie taip patiko, ji buvo tokia įsijautusi, o aš, aš neįsiminiau nė vieno iš tų paveikslų, užtat tiksliai prisimenu kiekvieną menkiausią jos veido išraiškos pasikeitimą, net ir mažiausio jos veido raumens sukrutimą. Nuo to laiko, kai ji pirmąkart pagrojo man fortepijonu, aš net klasikinę muziką pamėgau, tik nežinau, ar dėl nuostabių melodijų, ar dėl dar nuostabesnių jos pirštų. Taip, ji man gražesnė už gražiausią meną, taip, ji žavesnė net už pačią tylą ir taip, ji vertingesnė už kilniausią dorybę. Turbūt negalėčiau jai atsispirti, net jei nuo to priklausytų viso pasaulio likimas. Kristina, ji.... ak... Mes gyvename puikiai: viskas, ką darau, man labai sekasi, nes darau tai galvodamas apie ją; kai vakarais vaikštome, ne, greičiau jau sklandome senamiesčio gatvėmis, aš jaučiu, jog mums priklauso ne tik dabartis, kaip ir visiems kitiems, bet ir praeitis bei ateitis mūsų. Na, tiksliau, praeitis – mano ir jos, o ateitis – mūsų. Jos buvęs vaikinas, jis labai kerštingas ir niekaip negali atleisti Kristinai, nepalieka mūsų ramybėje. Tačiau aš dažnai pagalvoju, kad tokia meilė tikrai nukirs bet kuriam piktajam slibinui visas galvas, ir jis anksčiau ar vėliau nebegalės spjaudytis ugnimi. Gali pasirodyti, kad tai menkniekis, tačiau vis dėlto, manau, teisybė tų pusėje, kurie sako, kad tik to trūksta iki pilnos laimės: Kristinos tėvas, turtingas verslininkas, padovanojo jai pusę savo verslo karalystės. Aš ją myliu, jinai mane myli, kas gali būti geriau? Jaučiu, kad mes gyvensim taip ilgai ir taip laimingai, kaip dar niekas nėra gyvenęs. “
Čia Mykolas atsimerkė (jis visą tą laiką buvo užsimerkęs, vis dėlto keistas žmogus), ir aš pastebėjau jo stebuklingai žaižaruojančias akis, tokias, kokios būna tik nepaprastai susijaudinusio, įsijautusio ar neįtikėtinos aistros apimto žmogaus. Tačiau greitai jis apžvelgė aplinką, perbėgo akimis viską taip, tarsi bandytų susivokti, kur esąs, ir žiburėliai dingo iš jo akių. Mykolas, lyg nežinodamas ko griebtis, išsitraukė cigaretę iš ant stalo gulinčio mano pakelio, prisidegė ją, įtraukė dūmą ir užsikosėjo (matyt, buvo nepratęs rūkyti), tada pasiėmė knygą ir gerą pusę minutės skaitė ją, kol pastebėjo, kad laiko ją apvertęs. Atrodė, lyg kažkas ką tik būtų sudaužęs visas Mykolo viltis. Atrodė, lyg tas kažkas būtų pasaulis.
Aš prisiminiau: Mykolas pernelyg dažnai painiodavo pasakas su realybe. Tik jau nežinojau, ar tai jo problema, ar pačios realybės.