Gavėnia

Vėjas išpustė dalgį į baltą laukų begalybę.
Neskustos dar ražienos,
šaknis suvilgęs mėnuli,
plaukų.

Mes esam vilkstinės,
sudužusių indų,
ties paskutine stotele 
nusukdami į akligatvį – 
iš naujo atrandam
dvi sienas, lubas ir grindinį:

ant virvių 
sušalusių skalbinių plienas,
iširusiais siūlais,
geltonos, vienišos kasos,
anglis- žiema...

Vieną, sukruvintą,
parsinešei ant nykščio pagalvių,
taip lėtai pasakei:
-didelės akys, sūnau,
angelai be veidų.

Nemoku kalbėt, tad dainuoju:
su sekmom dienom smilkstam
mėlynose šiukšliadėžėse.