Tyla

Bučiuok mane į lūpas,
mylimasai.
Mūsų vaikai toli viržynuose
sužydėjo
ir dulksta vos užsiesti.
Išvirkščiąja kelio puse
Aš jaučiu -
taip ateina tyla.

Atsisėda tarp mūsų,
ant šlaito.
Ir sėdi.

Basi jos padai švytuoja
virš pragarmės
abejingai:
anam krante samanos minkštos,
anam krante saulė sau guolį kloja
ir tavo žvilgsniai
anam krante apsigyvena.

Vėsu ir nejauku man,
mylimasai.
- Ar tai sutemos
  taip krebžda tavo širdies duobutėje?
- Tai sutemos, mylimoji.
- Ar tai tavo žodis
  mano ausies kriauklelėj
  ką tik įsikūrė,
  ar žodis žuvies?

Tyla tik kojom švytuoja..

Bučiuok mane į lūpas,
mylimasai.
Mūsų vaikams
sparnai užaugo -
išskris neatsiklausę.
Bijau viena pasilikti,
viena pasilikti.