Tylintis orkestras

Pamerkdama nueisiu tyliai,
Palikus kabančias stygas,
Kurias pirštai grakštūs
Greit, nebyliai
Skausmingai traukė per audras.
Suriko smuikas kartą, kitą...
Suaižėjo sunki tyla,
Jos trupinius renku kas rytą,
Nes choras jau užkimo, jam gana.
Štai kontrabosas verkia, altas,
Vos dirigentas pakelia rankas,
Tiktai trimitas lyg jis būtų prasikaltęs
Vis daužo daužo rytą į šukes.
Nebegaliu daugiau, nepyki,
Klavišai snaudžia neliesti,
Palikti pėdsakus, valyti
Ir rinkti dulkes pakerty,
Kad kurt iš jų natas?!
Pavargau būt mūza užmiršta!
Nebesijuok, orkestras juk dar miręs,
Nes to norėjau aš! Matai?!
Tik aš! Tik aš žinau, kodėl nutilęs
Nebeprabils jau niekad iš aukštai.