apsida

- Invalidas, - pareiškė šalia sėdėjęs.
- Pagrįsk, - nesusipratęs išvertė akis ir keistai sužiuro. Nukreipė žvilgsnį į kampą, o lūpų kampučiai keistai nusviro žemyn. Galvojo. Velnias žino, ką. Apskritai buvo linkęs slėpti savo emocijas po plaukų sruoga. 
- Aš nežinau, ką palaikau, - netikėtai įsiterpė, - ir išvis – visą šį laiką tik rietenas girdžiu, - ir nepatenkintas susiraukė, tarsi būtų užkandęs paprikos.
Nuo stalo nukrito vaza. Sužiuro.
- Šiandien skaičiau, kad krentantys daiktai pranašauja negerus pokyčius.
- Nejaugi..
Buvo pesimistas. Arba bent jau apsimetė tokiu. Žinoma, juk negalėjo parodyti savo mergaitiškos sielos visiems, net artimiems individams.
- Š.. čia visi horoskopai. – Tačiau jau nutuokė kas gali keistis, tiesa, tam nereikėjo jokių laikraštinių ateities spėjikų. Daug mąstė, kaip viską geriau užbaigus, nes nepasaint visko buvo gan didelis materialistas ir savanaudis.
-Einu iš čia.
-Eik.
-Neik, - neiškentė. – Kur tu bastaisi kasdien? Nejau nesupranti!.. - Ir vėl pastebėjo nukreiptą į šalį žvilgsnį. Nejau tikrai nesuprato? Ko nesuprato? Nebent to, kad tik viską suplanavo ir žino, kad tai nujaučia... Ranka tradiciškai sulindo į plaukus...
- Mąsto... - šyptelėjo ir niuktelėjo .
- Eikit jūs!... - atsakė kiek sumišęs, bet dėdamasis tvirtu, o ta pašaipi šypsena nedingo net ir dabar.
Tvyrojo mistinė atmosfera. Žmonės buvo kažkaip keistai susiję ir tai jautė. Ne, tiksliau sakant, žinojo, bet ir toliau vaidino Teatrą. O visgi neišėjo. Kas laikė? Buvo ir nejauku, ir labai įdomu vienu metu. Tyla. Ilga tyla. Staiga sukrizeno ir paslepė raustančius skruostus po tarsi visai atsitiktinai vėl užkritusia plaukų sruoga. Bet tik tai žinojo. Tuomet  pasisuko – dabar galės aptarti (bent taip atrodė). Kodėl visgi nepasitraukė  ir ėmė kalbėtis? Šiuo metu turbūt niekas to nebūtų galėjęs paaiškinti, kodėl. Kodėl neišėjo, ir minčių objektas apsimetinėjo nieko negirdintis? Galbūt jau net iš anksto žinojo, ką išgirs, bet smalsumas nugalėjo. Matyt, po žiaurokais piešinių motyvais slėpėsi asmenybė - jautri asmenybė, kuri tik žaidžia Teatrą. Tikėjosi išgirst jau seniai žinotus dalykus (...) Žinojo viena: kažką žino, tik bijo prisipažint, nes gali būti sudegintas ant laužo,  turės „pasiplauti“; arba eiti drauge.