liko 4 dienos

Liko 4 dienos. Gal jau taip yra, kad šiąnakt pasaulis sukasi kita puse. Tiesa, visiškai nesvarbu ,į kurią pusę jis sukasi, tiesiog šį kartą jam taip norėjosi ir tiek. Iš tikro tai mūsų buvo daug, gal kokia 15 vienam kambary. Koks tai aristokratų nearistokratiškas vakarėlis vyko. Vieni drybsojo ant lovos, kiti žaidė šaškėm, treti žiūrėjo teliką, dar kiti sėdėjo prie stalo ir linksmai plepėjo.
Pyp pyp pyp kažkur dar toli.
Tarp jų ir mes, lyg tarp kitko, du visiškai nepažįstami pažįstami. Taip jau pats aukščiausias sudėliojo. Taip liepta bėgti kuo toliau, kalbėti – ne , mylėt – jokiu būdu ir slėpt akis kol nevėlu. Ir lyg visai netyčia – į saulę ištiesti delnai…
Pyp pyp pyp kažkur arčiau
Ir čia jie susitinka, kalbasi, glaudžiasi viens prie kito, tyli. Susipina pirštais ir krenta į nežinomybę… Toli. Susitinka tarp tų, kurie ant lovos, kurie jau penktą partiją pralošinėja, kurie linksmai kvatoja, kuriems gyventi reiškia rizikuoti. Kaip dabar prisimenu, taip visai netikėtai pajaučiau jo rankų šilumą, kaip lengvą saulės prisilietimą, ilgesį ir begalinę trauką. Čia pat - didžiulę baimę.
Pyp pyp pyp arčiau ir garsiau.
Ir jeigu ne mes, mūsų žvilgsniai ir toks skaudus suvokimas, kad mūsų nėra, nebus, tai manau jie liktų ilgam. Ilgam pailsėti, pabūti, tiesiog būti. Šalia. Delnai – jie nemeluoja. Lai tęsias tai amžinybę.
Pyp pyp pyp visai čia pat
Tiesa, žinau kad jos nėra ir kad taip nebūna. Mane nuginčyt nebent galėtų koks “labai išprusęs” mokslininkėlis, kuriam iki diplomo dar toli, bet savo pamąstymais apie visatą ir amžinybę manau pasidalintų. Kaip nuobodu. Nenoriu skirtis. Likit amžinybėj – delnai.
Pyp pyp pyp čia šalia.
Pramerkiu akis. Kambary tamsu. Ir tik žadintuvas įkyriai pyp pyp pyp pyp pyp pyp….