Requiem I

Galvūgalyje dega mirties žvakė, skleisdama gedulo rūką po visą akmeninį pragarą. Ir jūs linkite numirusiajam ramybės? Ar toji ramybė juodojo pažinimo tamsoje ar dangiškoje šviesoje slepia savo paslaptį? Išsiskyrimas kūrėjo juostoje yra labai svarbi priežastis linkėti ramybės ne jam, o jo kūriniui. Nes tai, kas atsiskiria išties tampa amžinai sujungtais. Laikina kūrėjo jungtis po jo mirties tampa amžina kūrinio jungtimi su kitais dalykais, kurie būna palikti kitos kūrybinės galios. Žmogiškumas paliudija paties kūrinio atsakomybę. Jis visada bus atsakingas už save, nors laikui bėgant tampa atsakingu už visus ir už visų žmogiškumą, kuris tėra žmogaus įsitikinimas, kad jis yra tas, kuriame tyvuliuoja žmogaus amžinumas ir laikinumas santykyje su kitais žmonėmis. Ir tik taisyklių gyvybė šiose savokose. Taigi kūrinys atsakingas už tą žmogiškumą, kuris gyvena su juo kitose gyvybės formose. Tose, kurios išties gimsta ramybėje. Juk sakoma, kad žmogus tobulas ir stebuklingos jo kūrybinės galios. Todėl kiti taip pat nori turėti to žmogiškumo, kad pasijustų įgavę talento būti tobulu. O tada lieka dirigavimas, pasaulio skaitymas intelektualiomis natomis, kurios užvaldo visam laikui ir duoda pradžią ramybės vizijai.
Visi, kurie gimsta per natas, jose gyvena dėl to, kad po savojo aš mirties tartų rekviem ir egzistuotų toliau taip, kaip egzistuoja sąvoka žogiškumas. Galima įsijungti į kitų žmonių sąmonę, nes visų žmonių mąstymo schemos panašios, visi jausmai pavadinti tais pačiais vardais. Taip ir lieki jausmo vardu. Tave visi šauks, klyks vardą, o tu sakysi, kad esi paslėpta nata tarp dulkių ir pelėsių. O juk išmintingiausia esti tai, kas dulkėja lentynose ar slaptavietėse. Kartais dulkės nevalomos, o išmintis pašaukta vardu prabunda. Bet tik tada, kai vardas yra įgaunamas kūno. Kai kitas kūnas pavadinamas tuo vardu. Ir vėl viskas prasideda iš naujo. Išminties vardas, savojo aš laikinoji būstinė. Lyg vardas varde. Apdulkėjusi sąmonė džiaugiasi galinti prabilti. Prabyla kūrėjo jungčiai. Vienam ir tik vienam toliau tuo metu išsklaidžiusiam laiko įvaizdį. Naujas iš naujo. O nuošalėje sklando ramybė, kviečianti įsijungti į gylio šokį.
Tas šokis išugdo mirties suvokimą kitaip. Mirti iš inercijos, iš perdėto būtybės užsistovėjimo gyvybėje. Mirtis skatina judėjimą, judėjimas - mintį, o mintis yra tokia galinga, kad gali prišaukti ir mirtį, pavadinti ją galios šokiu ir taip atvirkštine tematika grįžti prie tos sąvokos, iš kurios pati gimė. Viduramžiai gimdė tokią mintį. Ją išugdė tai, kas buvo aukščiau bažnyčios. Ar buvo kas nors aukščiau jos? Buvo, bet niekas to nematė. To, kuris buvo virš bažnyčios, valdžia buvo virš jų, ir ji vis dar yra virš mūsų. Atrodo lyg koks fenomenas, tačiau ta nematoma galia yra žmogiška. Viršenybės funkcija turi labai gilią šaknį, iš kurios po truputį išauga milžiniškas gigantas. Jis yra nepasotinamas, mes visi paklūstam jo valdžiai, nes prieš jį esame bejėgiai. Beliko mus pažymėti. Beliko ir taip užprogramuotus fizižkai ir morališkai pakaustyti dar labiau, kad nebūtų jokios abejonės pradžios, kuri gimusi genijaus galvoje gali užvirti visišku maištu. Jį nuraminti galės tik sieros rūgštis. Būtybė, kurios abejonė ta valdžia bus išsakyta, gali būti ištripdyta sieros rūgštyje. Ir taip be galo švelniai skamba žodis ištirpti. Viskas slepias po švelnaus teisingumo šydu. Tik pažiūrėt galima, kokie laiming atrodo žmonės savo akmenskaldžio kūne. Jie atlieka visuotinę funkciją. Tai yra nesustapdoma. Vyksmas laike ir visko "vystymąsis" pasiekęs tokį greitį, koks niekada dar nebuvo išvystytas. Ir tai tik epochos vaikystė. Vaikas dar nesuvokia visko taip, kaip suvokia brandus protas. Kol kas dar vyksta auklėjimas. Visi pasiduoda galingajai įtakai ir dar brandžiai nesupranta programuotojų sistemos. O knygų raidės bus didinamos tol, kol paskutiniai medžiai virs pelenais. Kur toji didybės logika, kur išdidintos minties prakilnumas, tiesa? Kodėl nenorima suvokti to, kas tūno tarp dulkių, kodėl išmintis yra atkleidžiama vieną kartą per daugelį amžių, kodėl tuose mechaninės liepsnos garuose taip retai išnyra tiesos siluetas, proto viltis? Kiek daug klausimų šioje problematiškoje vizijoje. Jei vizija, kurios viršenybė bus vienas vienintelis klausimas, skirtas ne žudančiai buičiai, o tam, kas turi būti išjundintas tyloje, išsiplėtotų ir pasiektų epogėjų, tuomet tai, kas begalo reikalinga išsiplėstų su tokiu triukšmu! Ir tereikia vieno stipraus žmogaus. Visame pasaulinės raidos vyksme tokių žmonių buvo daug, jei tą daugybę suvoksime skaičiais, nepriklausančiais nuo laiko, kurie viską pateisina. Tačiau visi jie buvo ištirpdyti morališkai. Iš  pradžių suspausti į gumulą dar jautėsi stiprūs, tačiau vėliau ištirpo fiziškai - skendo, buvo pamauti ant miesto ieties, liepsnojo ant ešafoto. Buvo nukirsti tyliai, arba visų akivaizdoje, parodant miniai neteisybės pavidalo išniekinimą. Ir ar gali žmogus ką nors padaryti, kai jo odą svilina įkaitinta geležimi, kai jį kala prie kryžiaus? Gali. Mintis - Kibirkštis lieka visada. Ji būna užmiršta labai ilgam laikui ir tūno tarp tųjų dulkių. Bet kažkas, kažkada, prasiskverbęs pro visko tylą, sukelia triukšmą didesnį už tą, kuris buvo labai greitai nuslopintas. Ir kuo toliau, tuo vis didesne jėga skverbiasi į tiesą, akivaizdoje tokios niekam nepažįstamos valdžios.
Toji epocha buvo matoma ir iš anksčiau. Į ją buvo žiūrima su didžiule baime suprantant, kad viskas vyks nuošalėje, kad tikrovė taps giganto žaislu. Vaikui taip pat reikia žaislo. Epochos vaikystė kol kas tik žaidžia aplinkiniais žodžiais. Proto šviesos nėra, ji pateisinama ekonominiu ir politiniu požiūriu iš pačio galimybės centro, išties būnant tokios tuštumos prietemoje, kurios nemato blizganti žmogaus akis. Ji mato šlamšto tobulybę, o "mintis" atskleidžia idėją, kuri pateisina šlamšto egzsistenciją, suteikdama jam proto šviesos sutvėrimą. Galimybė parodyti savo "genijaus" gyslą džiugina ne tik tuo, kad iškilsi su visa savo autobiografija, bet ir gausi šlovės apvalkalą, o su šlove ateina pinigai. Tapsi antraštės raide ir tūnosi tarp iškeltųjų su visais kitais Auksarankiais.
  Auksarankio mintis šlovina vien tuo, kad prisimeni ją egzistuojant ir bet kada gali pritaikyti sau. Akademijose veikia genijai, rodydami savo dialektinę - meninę išmonę. Galima kalbėti daug, o pasakyti mažai, arba nepasakyti nieko. Kalba skamba teisingai ir dainingai, bet joje slypi tik paviršutiniškos minties iliuzinė apgaulė. Diletanto menas yra pats plačiausias, be poilsio. Gimsti su intelektualiu balso skambesiu ir kitų žmonių apsuptyje esi tas, kurioje galvoje verda amžinos dialektinės intrigos. O jei tekstas prieš tai buvo užrašytas, kad ir akmens plokštėje, tai vėliau įgavęs garsą, sunkiai skverbiasi į kito žmogaus galvą. Todėl pašalinis arba centrinės masės žmogus galės suprast tik tą, kad kalbantysis yra Protingas. Bet ar pritrauks jis idėja žmogų, jei atvirkštinė funkcija yra klaidinga, arba klaidinga tik tuo, kad tampa nebe tyra, nebe tokia? Pritrauks tą, kuris manys supratęs priežastį, lyg perskaitęs antraštę visam laikui suvoktų turinį. Net ir neteisingos minties prieglobstis visada naudingas. Prisirašyti prie grupės irgi gerai. Jei jau Auksarankio vainikas tinka visiems, kodėl galėtų netinkti ir jam, tam, kuris antrašte supranta visą esmę? Pirminė priežastis aiški, o antrinė lieka už daugelio kitų, kurios yra visiško absurdo fantazijos vaisiai. Tokiais vaisiais ir apkarstytas visas šlamštas. Net iki pačio šlamšto sunku dasikasti - taip jau giliai jis paslėptas po priežasčių ir idėjų raizgalynėmis.
O koks yra epochos menas, kol kas dar šiuolaikinis. Nežinia, ar didvyriai iš tolo, iš tolimo taško, kurį nuo čia skiria laikas galėjo suvokti ir šį dalyką. Leonardas Da Vinči teisingai sakė, kad ir gražiausios girios virs pelenais, tačiau jis matyt niekada neįsivaizdavo, kuo galėtų pavirsti menas. Kas buvo genialu regimuoju, savaiminiu, natūraliu pavidalu, tas tapo visiškai išsigimusia forma pasakojimo, kuris prabyla "genijaus - Auksarankio" lūpomis. Ir menas be tosios formos neegzsituoja, nes ta forma yra pirminis taškas visai istorijai, kurią sumals Auksarankis. Kalbos menas pasiekęs tokį aukštą lygį, kad prieš jį nublanksta net ir pirminė forma. Antraščių filosofija, kurioje nėra kokybės, yra tik didžiulė kiekybė, tiesiog begalinė, nes ir žodžių tąsa tampa begaline. Ta pačia antrašte, kuri vis sukasi aplink pirminę formą, o sukasi beprasmiškai, bet tiesiog genialiai. Idėja geniali, todėl ir kūrėjas genealus... O tada ratas prasideda iš naujo. Ir vargšas yra vaikas, jei nepripažįstamas jo menas prieš aukšto lygio menininką. Jei skiriasi ta verte, kuri neegzsituoja, jei forma visiškai ta pati, o pirminė idėja liudija tą patį, tik nemoka suktis!