...melsvom žibutėm markstos manyje...

Po piet taip žiba baltas sniegas,
Pažvelgus veria net akis.
Dangus toks mėlynas ir giedras,
O žemė nepakeitus rūbo vis.

Pavasarinė saulė jaukiai žvelgia į kambarį pro langą,
O kambary vien dūzgianti tyla.
Ir migdo, šildo glamonėdama,
Su plakimu širdies it lopšine-
Laikrodžio taip žudančia daina.

Pro langą pravirą įskrieja vėjo gūsis
Ir žadina iš snaudulio mane,
Alsavimu pavasario kutena visą kūną
Ir širdį liečia lyg ranka.

Susisupu megztinin-
Šalta. -
Pavasaris juk braido pusnyse.

Bet širdyje pakyla keistas jausmas
Melsvom žibutėm markstos manyje.

              2005-03-13   
              15: 38