Netikra karalaitė6

Pro mažą palėpės langelį skverbėsi saulės spinduliai. Aš išsijuosęs rausiausi senovinės komodos stalčiuose. Žinoma, jei čia mane būtų užtikusi baronienė, būčiau keliavęs pas karalių kaip ir mano seselė. Vos tik apie ją pagalvojau, triskart paspartinau paiešką. Ieškojau drabužių. Karališkai atrodančių drabužių. Persirengęs ruošiausi eiti į puotą. Žinoma, ne pramogauti, o išvaduoti sesę. Neįsivaizdavau, kur ji galėtų būti, bet žinau, kad jai tikrai reikia pagalbos. Štai! Radau kažką tikrai labai puošnaus. Pasimatavau ir man puikiai tiko! Dabar belieka sužinoti, kur mano sesė ir aš bet kokia kaina tai išsiaiškinsiu.

Sargybiniai vedė mane laiptais, vedančiais į požemius. Kai tik nusileidome, į mane padvelkė aitrus kvapas. Visur buvo drėgna, ant sienų augo kažkokie grybai. Vaizdas buvo labai nykus, bet man rūpėjo ne tai. Svarbiausia buvo ta mergaitė. Ta mergaitė, kurią kadaise sutikau pilies kieme buvo karalaitė ir nuo jos dabar priklauso tolesnis mano likimas. Tiesa, šiame požeminiame kalėjime jis gali būti labai nykus. Brolis sakė tiesą- prisivirti košės aš tikrai moku. Nejau aš buvau tokia naivi ir patikėjau, kad jie paplos man už tai, kad neleidau vagiai pabėgti ir, kad ne aš sudaužiau tą ąsotį? Nejau tikėjau, kad jie tikės manimi? O dar tas ponas. Būtinai tada turėjo ateiti pas baronienę į svečius. Būtinai tūrėjo viską jai išpliurpti... Sargybiniai privedė mane prie kažkokių grotų, pasirodo ten aš turėsiu būti tol, kol Jos Didenybė teiksis sugalvoti man bausmę. Tikėkimės ji sugalvos ją greit. Po kokių trijų valandų praleistų čia, man ne juokais pradėjo darytis šalta. Be to norėjosi valgyti. Juk aš nieko burnoj neturėjau nuo tada, kai vakar paskutinį kartą valgiau, o tai reiškia- nuo vakar vidurnakčio. Taip man begalvojant, tolumoje įsižiebė žiburėlis. Kažkas ėjo manęs link. Tai buvo sargybinis ir ... karalaitė. Kai jie priėjo arčiau ir sargybinis atrakino grotas ji jam paliepė:
- Gerai dabar gali eiti. - Sargybinis nepatikliai pažvelgė į mane ir nuėjo. Tada karalaitė užjaučiamai šyptelėjo ir kreipėsi į mane. - Labai atsiprašau, kad anksčiau nepasakiau tau- kas esu.
- Nieko tokio. – Atsakiau ir taip pat prisiverčiau nusišypsoti.
- Štai, atnešiau tau truputį maisto. Turbūt esi alkana. - Ji ištraukė obuolių ir kažkokio pyrago iš pintinės kurią buvo atsinešusi. Kol aš gardžiai valgiau, ji man papasakojo dar kai ką.
- Žinai, aš ruošiuosi iš čia bėgti, bet kadangi įvėliau ir tave čia, bėgsim abi. Gerai? - Aš nustebusi pažiūrėjau į ją.
- Kam tau bėgti? Juk tu viską turi!
- Klausyk, męs neturim laiko aptarinėti savo gyvenimą, žinok, turiu tam pakankamai daug savų priežasčių, tai ar bėgsi su manim?
- Aišku. Nejau manai noriu čia pasilikti?
- Gerai, nes žinok visai nenoriu galvoti tau bausmės. Pagal mano planą tu turėtum čia pabūti iki ketvirtadienio, vadinasi užporyt. Tada vyks puota ir mes bėgsim, bet jei bėgtume be plano, lengvai įkliūtume karaliui. Manai, jis sėdi sau ir net nenutuokia, kad mes ruošiamės bėgti? Jis daug gudresnis nei tu gali numanyti...
- Supratau, bet yra dar kai kas.
- Kas?
- Mano brolis. Manau, jis tikrai nelauks, tol, kol aš gal būt būsiu pakarta . Jis taip pat veiks.
- Turi ir brolį? Gerai, tuomet jis galės mums padėti. - Tarė karalaitė ir iš tos pačios pintinės išsitraukė popieriaus ir plunksną, atsišliejo į sieną ir pradėjo kažką krevezioti. Matau, kad jai visai nerūpi, jei ir išsiterlios savo mėlyną šilkinį apsiaustą. Aš paklausiau:
- Ką rašai?
- Laišką tavo broliui. Parašysiu ką jis turės daryti per puotą, jei žinoma jam pavyks ištrūkti.
- Bet tai juk neįmanoma!
- Kodėl?
- Baronienė jo neišleis.
- Nebūk tuo tikra. Baronienė bus puotoje. Pats karalius pakvietė.
- Tuomet gerai. Ir ką jis turės daryti? Pamatysi. Tau geriau nežinoti, nes jai nežinosi- niekam nepasakysi. - Aš įsižeidžiau.
- Tau aš panaši į tokią, kuri visiem viską pliurpia?
- Ne, bet patikėk, jie moka paklausti.
- Kaip?
- Turi savų būdų. Gerai, tuomet aš einu. Pati nunešiu laišką tavo broliui, nes nepasitikiu niekuo iš šios pilies. Tiesa, parodyk rankas. - Nesupratau, kam to reikia. Ji švelniai jas suėmė ir aiktelėjo. - Vaja! Kokios šaltos tavo rankos... - Tada nusisiautė savo apsiaustą ir padavė jį man. - Jo tau reikės labiau negu man, - tarė ir išėjo. Kai sargybinis užrakino grotas paėjusi ji dar kartą atsisuko ir tarė „iki“. Aš susisiaučiau į gerokai per didelį apsiaustą ir pasistengiau užmigti.

Aš labai skubėjau požeminiais laiptais, kad tik greičiau papulčiau į švarius ir gražius rūmų koridorius. Mane nuo šito rūsio pykino. Darėsi bloga vien pagalvojus, kad tai mergaitei tenka čia būti. Kai laiptai užsibaigė, aš apsidžiaugiau vėl esanti „paviršiuje“. Tuomet tiesiu taikymu nuėjau pas karalių. Pasibeldžiau į sunkias medines duris ir įėjau. Jis sėdėjo savo kėdėje ir kažką rašė. Aš tariau:
- Sveikas tėti. Atėjau čia, nes norėjau  tavęs paprašyti, kad galėčiau kada panorėjus išeiti į lauką. Man labai patiko pilies kieme. Norėčiau dar ten pabūti. Taip pat norėčiau pasižvalgyti po miestelį.
- Gerai, Fernanda. Tik neišklysk už miestelio ribų. Ten tau eiti draudžiama.
- Gerai tėti. O gal žinai, ar čia netoliese yra kokių sodų ar parkų?
- Taip yra. Paprašyk kurio nors sargybinio, kad pa...
- Ne, nereikia. Pati rasiu. Ačiū tėti. Iki.
- Palauk Fernanda. Norėjau su tavimi pakalbėti apie dar kai ką. Apie mažąją vagilę. Buvai pas ją? - Aš nuleidau galvą.
-Taip tėti. Buvau.
- Taigi, kai ką nusprendžiau. Sugalvok bausmę iki ketvirtadienio. Puotos metu ją įvykdysime. - O, ne. Tėtis ir vėl užbėgo įvykiams už akių.
- G... gerai tėti.
- Viskas. Gali eiti. - Aš tyliai užvėriau sunkias medines duris. Jei ne ta bausmė, turbūt būčiau lėkte lėkusi. Aš iš pa lengvo užlipau laiptais į savo kambarį. Ten padėjau pintinę ir atsiguliau ant lovos. Kodėl tėtis visuomet turi man trukdyti? Kodėl niekuomet niekas neturi vykti sklandžiai? Dabar, dėl tos bausmės viskas dar labiau susipainioja. Turėsime bėgti net neįpusėjus šventei. Aš atsistojau ir iš spintos ištraukiau suknelę. Jos grožis atrodė kažkoks nublankęs ir nebe toks nuostabus. Rožės atrodė per ryškios ir dirbtinai grakščios, kaip ir damos vaikščiojančios rūmų soduose. Viskas buvo dirbtina. Visas mano gyvenimas. Tėvas buvo dirbtinai malonus man- aš jam. Mes buvome skirtingi daugeliu atžvilgių. Visi tarnai dirbtinai paslaugūs, dirbtinai užjaučiantys. Niekas tau nesakė tiesos. Ką apie tave mano, ką jaučia. Aš norėjau turėti draugų, ne tokių dirbtinų kaip visi. Pažiūrėjau pro langą. Buvo jau po vidurdienio. Saulė kepino, žmonės nuo jos slapstėsi po skėčiais arba namuose. Aš taip norėjau kam nors išsipasakoti, o, kad čia būtų mano mama!

Kai šukavau arklius grįžo baronienė. Aš išbėgau iš arklidės ir ją pasivijau. Netės (mano sesers) su ja nebuvo. Aš paklausiau:
- Ponia, kur mano sesuo?
- Jos greit nepamatysi. Papasakojau karaliui viską, ko ji buvo pridirbusi. Jis nusprendė ją nubausti. Bausmę sugalvos jaunoji karalaitė. Kol tai įvyks Netė bus požeminiame kalėjime.
- Bet juk tai siaubinga, kiek žinau, ta karalaitė visai papaikusi. Ji bandė pabėgti.
- Taip, tiesą pasakius, karalius sakė, jog mano, kad ji vėl bandys pabėgti. Greičiausia per puotą. Kaip mačiau, karalaitė labai nustebo, kai jai liepė sugalvoti bausmę, bet kam aš tau viską pasakoju? - Nusistebėjo ji ir nuėjo gerti popietinės arbatos. Aš irgi stebėjausi. Nejau Netė paikais savo pokštais šį kartą prisivirė tiek košės? Kai aš taip bemąsčiau, prie manęs priėjo kažkokia panelė apsisiautusi plonu permatomu apsiaustu su gobtuvu. Jos rusvi plaukai lengvai krito iki pat liemens. Ji prabilo.
- Ar tu Adrianas?
- Taip. O kas tu? - Aš buvau apstulbintas. Ko tai merginai prireikė? Ji atrodė prabangiai apsirengusi. Netgi labai prabangiai.
- Ak, ar būtina žinoti? Aš dėl tavo sesers. - Mergina nusiėmė gobtuvą. Jos akys buvo gilios ir mėlynos. Staiga supratau neišgirdęs klausimo.
- Ką?
- Sakau, aš dėl tavo sesers.
- Dėl Netės? Tai tu... karalaitė?
- Tik formaliai. Šiaip nesijaučiu tikra karalaitė, bet klausyk, Netei reikia tavo pagalbos. Imk šį laišką. Čia parašyta ką turėsi daryti gerai?
- Gerai. Pasistengsiu padėti Netei.
- Ne vien jai. Dabar čia įsipainioję mes visi. - Tai tarusi mergina nuėjo. Negalėjau patikėti, kad ji buvo karalaitė.