leisk man kalbėti
kalbėti ir ką nors atskleisti
paslaptį lauko
duonos
kviečių
lenkiama vėjo
gėlės man nebegražios –
patvorio aguonos
ramunės laukų, palinkai
tai leisk man kalbėti
sapnus, kur dangaus takai
nusileidžia
auksu pakerėti
Labai gražus. Velniškai gražus. TOKS GRAŽUS! Tikrai, sunku apsakyti. Tiesiog kažkaip gera pasidarė. Tikrai labai KitoKs nei prieš tai buvę. Tai yra pasaka! Šaunuolis!
Ach, duona... kviečiai... mmmmmmmmmm.. ir laukai, achh.. kaip romantiška, gražu.... bliamba! RIMTAI!