Kava, šaldytuvas ir aš

Sėdžiu virtuvėj ir geriu kavą. Susivėlus, apsimiegojus... Kava, cigaretės, džiazas, žvilgsnis pro langą, kreivai pakabinta Van Gogo reprodukcija.  Tokie jau tie mano rytai. Vienodi kaip šprotai skardinėj. Bet ir skanūs lyg glaistytas šokoladu pyragaitis su karamelės įdaru.

Virtuvė mano nedidukė, bet užtat labai jauki. Kiekvieną trečiadienio popietę mes su Milda čia geriam arbatą. Jei nebūtų Mildos, tai, žinoma, kaip visada maukčiau kavą. Tačiau Milda - tikra sveikuolė - ir nusiteikus labai nepalankiai kavos atžvilgiu. Ką darysi, tenka taikytis. Iš tiesų, tai per dieną ir taip išmaukiu bent penkis "Jacobs" puodelius. Dėl to mane kamuoja širdies aritmija, epizodinė nemiga ir nuotaikų kaita.

Taigi, arbatą geriu tik būdama su Milda. Paprastai tai būna jazminaičių, citrinų sulčių ir kelių šaukštelių cukraus mišinys. Milda šio gėrimo receptą parsivežė iš Indijos. Kažkoks barzdotas asketas jai sakė, kad ši arbata (ar koks velnias) malšina skausmus ir padeda išsilaisvinti kokiai tai Kundalini-šmundalini energijai. Aš tuo netikiu. Bet vis tiek geriu.

Milda keistokas žmogus. Valgo šparagines pupeles ir daigintus kviečius. Žiemą maudosi eketėj ir, žinoma, nerūko. Todėl, kai mudvi trečiadieniais sėdim mano virtuvėj, privalau atsisakyti dar vieno savo malonumo. Tiesą sakant, tai aš tik apsimetu, kad nerūkau. O ji ir nesiteirauja, kodėl taip ilgai užtrunku tualete.

Vakar sugedo šaldytuvas. Buvo puiki proga pasikviesti Adomą. Vis dėl to, visokie gedimai – vyriškas reikalas. „Domai, - murkiu saldžiu balseliu, - ar negalėtum pasižiūrėti. Čia kažkas ne taip. Visą dieną burzgia ir ramiai pasėdėt virtuvėj neleidžia. Dar va, ir raudona lemputė šviečia. “ Jis tik mirktelėjo savo dailiom mėlynom mėlynom akutėm ir puolė apžiūrinėti šaldytuvą. Ach, koks vaizdas – dailus, raumeningas vyrukas pluša mano virtuvėje...

Tiesą sakė mama – nebus iš Adomo meistro. Dvi valandas prasikrapštė prie to kledaro. Po to tik liūdnai šyptelėjo ir nudelbė galvą. Šaldytuvas burzgė dar garsiau. „Nieko baisaus, mano mielas. Nori, aš tau išvirsiu kavos? “. Bet Domas nenorėjo. Pakštelėjo į skruostą ir išlėkė pro duris.

Sėdžiu virtuvėj, rūkau ir galvoju, ką daryt. Gerai, kad ryt trečiadienis. Ateis Milda ir vėl pradės pliaukšti apie sojos kotletus. Man patinka jos klausyti. Na, tiksliau žiūrėt pro langą ir gert jazminaičių arbatą. O Mildutės kalbos kaip fonas. Netgi geriau už džiazą (raminančiai veikia).

Bet velnias, jeigu tas šaldytuvas ir toliau burgs, teks arbatos gėrimą perkelt kur nors kitur. Ir sulaužyti pusantrų metų gyvuojančią tradiciją! Nee, to tai jau nebus. Pamanyk tu man, kažkoks niekam tikęs šaldytuvas, padla, man gyvenimą reguliuos. Puoliau kurti gudrius planus, kaip čia viską sutvarkius. Visų pirma, galima pabandyt šitam baltam gremėzdui užvožt. Jei nepadės, trinktelt dar kartelį, įspirt dėl smagumo kol galiausiai baigs ožiuotis... Taip pat galėčiau pabandyt pasukinėt tą baltą rankenėlę, ką ji ten reguliuoja? Aha, reikia ko nors imtis. Bet gal prieš tai surūkysiu dar vieną cigaretę. Ir išsivirsiu dar kavos.

Ach, kad tas šaldytuvas būtų didžiausias mano rūpestis. Blogiausiu atveju juk galima jį tiesiog išstumti pro langą. Kad taip lengvai galėčiau nusikratyti ir savo nuolatinėmis abejonėmis bei nerimu, nuovargiu (o gal tiesiog reikia mest rūkyt ir nebegert kavos? Nee...). Aš tiesiog pavargau. Man viskas pabodo. Net Adomas. Geras jis žmogus, na tai kas, kad nemoka taisyt šaldytuvų.  Bet... Norėčiau ko nors naujo, nepatirto – nuotykių, įspūdžių, jaudulio, egzotikos…

Et. Cigaretės baigėsi. Kava ataušo. Ar nenutils tas prakeiktas šaldytuvas vieną kartą!? Na viskas, pats prisiprašė. Pribėgau ir kad spyriau jam iš visų jėgų, net durelės atsidarė. Ir staiga stojo tyla. Šaldytuvo gale kažkas nušvito. Sumirksėjo. Užgeso. Kas čia, po veln...? Tiktai kad žiebė! Mano šaldytuvas sutvisko kaip šypsena iš dantų pastos reklamos... Veikia! Veikia! Ir nebeburzgia! Mano džiaugsmui nebuvo ribų. Puoliau šokinėt, juoktis. Kvatojau per visą virtuvę. Taip bedūkdama nuverčiau puspilnį kavos puodelį ir peleninę. Ant grindų pabiro šukės ir nuorūkos. Ai, bala nematė! Tik kažinkas staiga mane sustabdė. Gal Kundalini-šmundalini energija išsilaisvino? Pagaliau ėmiau suvokti, ko iš tikrųjų man reikia. Lyg šviesą šaldytuvo, tfu, tunelio gale būčiau išvydus...  Aš pamačiau savo ateitį. Pro smilkalų miglą, šilko širmas įžiūrėjau save. Tokią ramią, užsimerkusią, susikaupusią, keistais rūbais apsitaisiusią. Pasinėrusią į giliadvasinę ekstazę.

Tuoj pat paskambinau kelionių agentūron ir užsisakiau bilietą į Indiją. Ne, aš nebūsiu tokia kaip Milda. Grįžus nepulsiu kepti savo šeimai ir draugams sojos kotletų, nesimaudysiu eketėse (brr, šalta) ir nepliurpsiu niekų. Kas žino, ar aš išvis sugrįšiu. Pasiilgsiu Mildos, mūsų tradicinio jazminaičių arbatos gėrimo. Pasiilgsiu Adomo. Jo švelnaus prisilietimo ir mėlynų mėlynų akių. Pasiilgsiu savo mielos virtuvėlės, kavos, cigarečių, džiazo, Van Gogo reprodukcijos.   
Bet ten manęs laukia. Ten mano ateitis. Išsilaisvinimas. Giliai atsidusau ir pradėjau rinkti šukes. Šaldytuvo durelės vis dar buvo praviros. Iš jų sklido blanki šviesa. Hm, o gal išgerti kavos?...