Šviesa šaldytuvo gale

Aš sėdėjau baro kampe ant šlykščiai raudonos kėdės ir išplėstomis akimis žiūrėjau į ant sienos kabantį pilką paveikslą, kuriame buvo pavaizduotas šaldytuvas. Tai buvo nereikalaujantis dėmesio piešinys su bjauriais rėmeliais, kurie visai neišryškino vaizdo viduryje.
Užsisakiau stiprios kavos. Čia dirbanti stora padavėja jau pažinojo mane. Aš dažnai čia lankausi, nes vis dėlto mane pakerėjo tas nieko vertas vaizdas ant sienos. Ar aš jam jaučiu priklausomybę?
Man atnešė kavos, tiksliau – jos tirščių. Sriūbtelėjus, maloniai sutraukia liežuvį. Mano akys dar vis įsmeigtos į tą pilką paveikslą. Kuo jis toks ypatingas?
Pastebėjau, kad netoli sėdintis vyras įdėmiai apžiūrinėja mane. Lygiai taip, kaip aš stebiu paveikslą. Susierzinęs, aš pasikėliau nuo kėdės, numečiau dešimtinę prie rudai išteplioto puodelio ir išėjau laukan.
Lyja. Kada vidury žiemos lyja?! Pasibjaurėjęs oru, nepastebėjau laiptelio ir tėškiausi į balą. Žinoma, mintyse prakeikiau visą pasaulį, tačiau atsikelti neįstengiau.
Staiga tvirtos rankos sugriebė mane už pažastų ir, pametėjus į viršų, pastatė ant kojų.
Tai buvo jis – vyrukas, sėdėjęs bare ir įdėmiai stebėjęs mane. Jo veidą dengė purvino palto medžiaga bei juoda kepurė su įsmeigta nublankusia raudona gėle iš šono. Pats vyrukas buvo žemesnis už mane, bet dvigubai storesnis. (O gal aš dvigubai plonesnis už jį?) Mačiau tik jo akis – gilias, rudas - kaip mano šuns.
Netaręs nei žodžio, aš apsisukau ir nuėjau. Neturiu noro ir laiko dar kažką sakyti. Bet atsisukęs atgal, pastebėjau, kad vyrukas stovi nejudėdamas ir akimis seka mano tolstantį siluetą. Tuo metu jis priminė man tą šaldytuvo paveikslą, kuris kabėjo ant sienos.
Ėjau gatve ir galvojau apie lašus, kurie skaudžiai daužė mano paniurusį veidą. Skruostai buvo įraudę ir ištinę, ir, bent man taip rodės, nenatūralaus dydžio. Akys nuo šalčio įdubo dar giliau į galvos vidų. Lūpos susispaudė ir priminė mažytį pamėlusį slieką.
Priėjau pažįstamą gatvę. Iš čia esančių penkių žibintų, degė tik du, iš kurių vienas mirkčiojo. Kažkur miesto tyloje pasigirdo dūžtančio butelio garsas.
Atsirakinau duris ir pagalvojau, kad vėl tas kvailas kiemsargis prašys maisto, kurio aš vėl nenupirkau, bet šuns niekur nesimatė. “Velniop! ” – pagalvojau ir, nusimetęs visus pradvokusius rūbus, nuėjau į virtuvę užkąsti.
Patalpoje buvo tamsu, tik iš koridoriaus, pro durų plyšį švietė mažytis blausus šviesos ruožas. Atsidariau šaldytuvą. Iš vidaus plykstelėjusi ryški šviesa trumpam apakino mane. Viduje nieko nebuvo valgomo, išskyrus supelijusį duonos gabaliuką. Susierzinęs nuėjau miegot.
Tądien aš sėdėjau baro kampe ant šlykščiai raudonos kėdės ir išplėstomis akimis žiūrėjau į ant sienos kabantį pilką paveikslą, kuriame buvo pavaizduotas šaldytuvas. Tai buvo nereikalaujantis dėmesio piešinys su bjauriais rėmeliais, kurie visai neišryškino vaizdo vidury.
“Déjà vu. ” – pagalvojau ir, atsikėlęs, numečiau dešimtinę prie rudai išteplioto puodelio.
Šiandien to vyro nebebuvo, o ir lauke einant namo nelijo…
Grįžęs namo, kaip jau tapo įprasta, neradau savo šuns. “Kad jį kur velniais pačiupo! ” – nusprendžiau ir nuėjau į virtuvę užkąst. Patalpoje buvo tamsu, tik iš koridoriaus, pro durų plyšį švietė mažytis blausus šviesos ruožas. Atsidariau šaldytuvą, tačiau šviesos jo gale nebuvo…