Visai be garso <<tyliai tyliai>,
Figmedis saugojęs lietų,
Danguj,
Sugrįžo paukščiai.
Dėl Tavęs išskridę,
Ir pavasario ieškoję,
Amžinai vėluojančio ir girto.
Rūkančio. Ir surasto.
<<Danguj. >
Visai be garso <<tyliai tyliai>
Ant citrinžolės šakų,
Žydėjus nuvytusiom pienėm,
Kitam krante, pavasarį,
Liko žiemoti varnos
<<ne baltos>.
O sulaužyta šypsena,
Dar nuoširdi.
<<Ant citrinžolės šakų. >
Visai be garso <<tyliai tyliai>
Suspindėjus danguj žydram,
O ant dulkėmis barstytų sienų
Šokinėjant,
Raudonuoliškai geltoniems
Vasaros zuikiams,
Kamuojanti dingo sloga,
Ir akys atsimerkė.
<<Valgant laisvės duoną. >
Visai be garso <<tyliai tyliai>,
Mėnesieną geriant žuvėdroms,
Kurių sparnus,
Nudažė rožinė saulė,
Įkūrus lizdą.
Ant palangės.
Sniegas delnuos sušilo.
Ir šypsaus,
<<Juk grįžo. >
čia buvo tokie savotiški skliaustai, kai skliaustų manija perbangavus mano protą buvo ((: o keisti eilėraštį, kad ir beprotiškus skliaustus...nežinau, nemėgstu aš.
Be Realybės, NoPerfect,
širdingai dėkavoju ~^^~ xyx. o lapai sušlamėjo jau seniai. tik neišgirdot.
galbūt šiek tiek per daug. erzina "<<...>", primena ženklus iš šaldytuvo (ar kito prietaiso) naudojimo instrukcijos. o tai jau verčia eilėraštį scheminiu receptu.
anyway, radau ir gėrio:) 3
Heh..man ligi trejeto visuoemt toli :]. Vienas balas,kai neverta, kai klaidų yra,o du,kai atrodo, kažko reikia, gali būt geriau arba paskatinimas. Toks jausmas man. O toli...
Per žavu, mano žavumos pasiilgusioms akims. užkretei savo "žavuoliškumu";]]