Bardo klajonės III 2d.

Moteris pažvelgė į ramiai besikūrenančią ugnį ir tyliai atsiduso. Nuo tada, kai abu sūnūs išjojo į karą, ji nebeteko ramybės. Jos neguodė netgi tai, kad dievai pranešė, jog abu sūnūs iš žygio grįš gyvi ir sveiki. Motinos nuojauta vis tiek nenurimo. Dar kartą sunkiai atsidususi, moteris pripylė lėkštelę pieno ir pastatė šalia židinio. Šalia padėjo riekę baltos duonos. Po to vėl atsiduso ir atsisėdo prie stalo. Po kiek laiko moters galva nusviro ir moteris užmigo sunkiu miegu. Valandėlę buvo ramu, tačiau pradėjus slopti ugniai, iš už židinio pasigirdo krebždesys. Dar po kiek laiko iš už jo išlindo du kaukai ir puolė prie padėto maisto. Mažais pirštukais jie trupino duonos riekę, merkė trupinius į pieną ir paskubomis valgė.
  - Kai iškeliavo broliai, šie namai prisipildė liūdesio, - tarė vienas iš žmogeliukų, žiūrėdamas į neramiai miegančią moterį.
Kitas paskubomis nurijo paskutinį duonos trupinį ir galvos linktelėjimu pritarė.
  - Šeimininkas taip nepergyvena kaip ji.
  - Jis nejaučia tarpusavio ryšio. Jei nutuoktų bent truputuką to ką nujaučia ji, irgi negalėtų ramiai miegoti.
  - Bet šeimininkas geras, - vienas iš kaukų perkreipė savo susiraukšlėjusį veiduką.
  - Žinoma geras, - kitas kaukas bailiai apsidairė.
Po to abu susigėdę pažvelgė vienas į kitą. “Kaip jie drįso aptarinėti šeimininką? ” Ir tyliai nuskubėjo prie savo darbų.

Henkė suglumęs dar kartą pažvelgė į dėžę. Ne, jis neapsiriko: dėžėje tikrai gulėjo vyriškis, sukaustytas ledo. Senis atsargiai palietė ledo paviršių. Jis skleidė šilumą. Henkė sunkiai atsisėdo ant suolo. “Kaip reiks pasakyti vyrams, kad po tiek nesėkmių, jie ir dabar grįžo tuščiomis rankomis? Ir kas, po šimts pykuolių, guli toje dėžėje? ” Senis įsiklausė į denyje keliamą triukšmą: vyrai, ir taip šnairavę į vadą, dabar tikrai sumaitins jį žuvims.
  - Reikia ką nors sugalvoti, - burbtelėjo Henkė.
Jam juk sumanumo netrūko. Neveltui valdžią savo rankose išlaikė net kelis dešimtmečius. Paryčiui, kai denyje nutilo triukšmas, senis išlindo iš savo kajutės, prieš tai kruopščiai užkalęs skrynios dangtį. Šaltas vėjas ir rytmetinė saulė padėjo Henkei bent kiek surikiuoti savas mintis. Spjaudydamas į vandenį, vadas niūriai žvelgė į vandenį ir vis labiau plėtojo sumanymą, ką tik šovusį jam į galvą. “O juk gali ir pavykti. ” – drąsino save. “Juo labiau, kad aš esu Henkė – juodasis varnas. ”
  - Jus išlaipinti toje pačioje vietoje?
Henkė krūptelėjo kaip už rankos nutvertas vagis ir staigiai atsisuko. Į jį kreipėsi laivo kapitonas. Kaip visada, jis stovėjo užsikišęs nykščius už plataus diržo ir kiek siūbavo laivo ritmu. “Ta pati vieta” buvo ne kas kitas, kaip tik nedidukė įlankėlė, kurioje kapitonas išlaipindavo plėšikus po eilinio jų žygdarbio. O nuo ten, jau ir plėšikų urvas nebetoli.
  - Klausyk, Haroldai, ar galiu tavimi pasitikėti? – pusbalsiu paklausė senis.
  - Čia jau įžeidimas. Juk mudu tiek druskos pūdų kartu suvalgėm, kad net pats Vilniškis druskos pirklys pavydėtų, - tariant šiuos žodžius, atšiaurus kapitono veidas kiek sušvelnėjo.
  - Tai tiesa, - šyptelėjo ir Henkė. – Supranti aš noriu palikti savo vyrus. Ar man išnykus susitvarkysi su jais?
Kapitonas nepatikliai pažvelgė į pašnekovą.
  - Kas tau? Po tiek metų nori mesti šį darbą? Kodėl? Pajutai, kad sensti? – Savo sumišimą pabandė uždangstyti jumoru Haroldas.
  - Ne. Spėk ką mes parsinešėme vakar?
  - Aha. Tu nori vienas pasprukti su visu grobiu? O kur brolijos įžadai, viską dalintis pusiau? Savo dalies taip lengvai iš rankų nepaleisiu. – Kapitono veidas vėl apsiblausė.
  - Supranti, vakar mes neparsinešėme nieko. Toje skrynioje guli užšaldytas numirėlis. Gal kokio kunigaikščio sūnaus lavonas. Maža kas. Ir viskas. Daugiau nieko ten nebuvo. Dabar pamąstyk, ką su manimi padarys mano vyrai, kai sužinos apie tai? – Henkė tikėjosi, kad senas draugas jį supras.
  - Būtų juokinga, jei nebūtum mano draugas. Gerai, padėsiu. Kur tave išlaipinti? – Kapinotas, atrodė, vis dar nesusitaikė su šia keista žinia.
  - Kur nors. Tik greičiau, kol vyrai neprabudo.
  - Susirink daiktus. Aš stabdau laivą, - šyptelėjo Haroldas ir nužingsniavo vairininko link.
Daiktų daug nebuvo: vienas krepšys, arbaletas ir strėlių dėtuvė. Kelios minutės ir senis jau sėdėjo valtyje kartu su jūreiviu.
  - Tiesa, ką daryti su tavo būriu? – Pusbalsiu šūktelėjo kapitonas per laivo bortą.
  - Nežinau. Išskandink kaip kačiukus.
Haroldas akimis nulydėjo tolstančią valtį ir tyliai nusijuokė. Henkė per tiek laiko nepasikeitė nė per nago juodymą.
Išlipęs į krantą, senis nelaukė kol valtis sugrįš į laivą. Jis iškart nėrė į krūmus, nė neatsisveikinęs su jį atlydėjusiu jūreiviu, tad nepamatė, kaip vienas iš jo vyrų, kirvio smūgiu į nugarą, patiesė kapitoną. Braudamasis per miško bruzgynus, Henkė taip ir nesužinojo, kad dar kelios minutės laive jam irgi būtų kainavusius gyvybę. Taip buvęs plėšikų vadas keliavo į nežinią, praeityje palikdamas įniršusius plėšikus. Tačiau ne tik praeitis kėlė grėsmę: prie, iki šiol ramaus, pabaltijo artėjo dar neregėtas siaubas.