kas be ko. chemoterapija

aš niekur neisiu. ar katia ką nors gali suprasti? man keista. solveiga su mažuoju pirščiuku įsigilina į megztinį ir išsivalo ausį. iš principo. išsilaksto. absoliučiai visokios apimties tarakonai išsilaksto baltam kaip sūrmaišis motinos sintetiniam chalate, paspaustame po kaire, supjaustyta šlaunim. mama morge. dirba. jau 5 metus. skambina dažnai katia. lai skambina. sotus solveigos veidas. atrėmusi nugarą į šildytuvą, atgalia ranką deda nuskustą obuolį ant staliuko, per petį užmesdama žvilgsnį į tai, ko tikrai nori. žmogaus prakąstos lūpos paskutiniu metu tariasi tik pačios su katia. apie vyrus. tokios idėjos nesensta. ji persisveria per langą, įmerkia akis į nulytus rudus šulinius. daugybė dienų kramtant ir viskas gerai. apsisukus galva aplink kojas. atrodo, kad kiekvienas apsižiojęs juodą kriaušę pakelia rankas ir galvas iš gatvės ir spokso į solveigą prie lango. o ta susikūprinus sukioja obuolį ant stalo. „katia! o salvi-a! “
  žydukė spardo po truputį stalą, obuolys išsipučia, kelis kartus apsisuka ir sudega vietoj. tapetui išprūsta pora žodžių. karališkai geltonose panos akyse atsispindi besibaigianti raudona šviesoforo akis. „kis kis kis, bakterija! “ mergina apsisuka aplink klubus rankšluostį. kojoms. „bakterija, ateik. kac kac kac! “ į pianiną panaši katė sprunka iš po televizoriaus, nuo stalelio, paslysdama ant „tv gido“ žurnalų, tarsi išnešta minos, į tualetą ir palenda po vonia. „.. eik velniop“. solveigos ateitis su katia. kas be ko.
  slinkdama į virtuvę užgauna varpinę virš galvos, labai susigūžia į spektaklį. .. virtuvėj abi rašo eilėraščius apie. arbatinukas atsistoja ant voro kojelių, pasistiebia ant kanopų ir išmeta nematytą prozą, pagauna išsiritusį iš lentynos puo-du-ką. abiem rankom pastato jį ant viryklės, nušoka ant žemės ir labai greitai sugrįžta iš verandos su evangelija ir baltu lininiu rankšluosčiu, po pažastim pasikišęs galingą, kokius 5 kg sveriantį senelio kryžių su mediniu pjedestalu. krikštija. šventas raštas nuoseklus, neįtrauktas į mokykloj skaitomų kūrinių sąrašą. ..
. .. rašo su katia eilėraščius apie politiką. solveiga turi nepaprastai gerą skonį. katia atsirado. siekiant išvengti licėjuj spūsties. katia, aišku, apie gyvenimą nieko nesupranta. kas be ko. solveigai širdis kalasi, kai ji išvysta rytais mažąją gotę - tai vienintelė mergina licėjuj, kuriai leidžiama taip būti. nes ji sugeba tvarkingai. it lelijos jos krūtys visada atgręžtos veidais į saulę ir plyšta giliai iškirptos. juodai gražu. ir išvis -  katios tėvas - krikdemų partijos narys.
  solveiga atidaro virtuvėj langą. iš ištinusios medienos ištrūksta surūdijusi rankena ir po kelių sekundžių rėmai barkšteli į šalia esančią bažnyčią. katia yra pikta. katia, tarkim, - piktoji dvasia. pritraukia solveiga prie savęs langą! prisiglaudžia prie šalto vakaro į šiaurę per stiklą. rankšluostis patiesia ir kojas, žnegtelėjęs žemyn. skėsteli rankom peršlapęs vėjas ir lieka stovėti už lango, bet tarsi teniso kamuoliukas atsimušinėja į vidinius kaukolės skliautus.
  pasidarė sumuštinį. tik dabar su ilgais nagais nukrapšto nuo duonos sviestą ir bando ant jos piešti su parkeriu. bado sau delną . kokie kambarinių augalų kilmės centrai? jai nuolat atrodo, kad ji sugalvoja geriau, negu katia. tėvai slovėnijoj.
   

  dievas žaidžia namais. justiniškėse. mėtosi daugiabučiai. idiotų kameros. civilizuotas žmogus - išgąsdintas.
  būtent pešiojant antakius, veidrodis suvokia, kai tu siūbuoji be perstojo jį į ritmą, kaip moteris - solveiga kaip katia - chemoterapija tokia - adatom užadytas achilo kulnas.
- kas tau leido, pavelai? iš kur gavai raktus? - solveiga - platina - šypseną. o jis pirmą kartą mato ją be skaros. - kas yra, pavelai? - kas jam yra?
- katia davė raktus. katia naktį pasipjovė.
- kas be ko.