Vaikystė po balkonu arba ką jauti nykų vakarą sėdėdama prie dulkėto stalo

Aš laiminga. Išties. Tie drugeliai kutena nosį. Ir kuo toliau, tuo nemaloniau. O valymas nepadeda. Ir dezinfekavimas. Niekas. Prisimenu, kaip maža būdama gaudžiau drugelius. Kas negaudė.
... tokie gražučiai. Gaila dabar... Jų magiškos dulkelės nubyrėdavo verkdamos, o drugelio rauda negirdima. Tyli, tyli kaip pats sapnas šaltą naktį. Jauti delnuose sparnelių plazdenimą. Su kiekviena magiškąja dulkele atimi iš jo gyvybės gabalėlį. Cik cik... Ak ,kokie juokingai gražūs delnai, geltonais milteliais išmarginti. Po kiek laiko visa tai išnyks kaip ir dar vienas negyvo drugelio kūnelis. Na tai kas. Nusibosta. Tada gaudai kates. Uždarai jas i dėžes. Maitini pienu su daktariška dešra. Mmm. Kažkodėl jos visiškai nesiteikia paragauti. Ghm! Ir nereikia.
Aš surasdavau vaivorykštę ne virš galvos, o baloje. Ten vingiuodavo įvairiausi siūleliai, įvairiaspalvės juostelės. Ir kvapą jaučiau. Beje ,nemalonų. Nesvarbu. Gražu. Viskas, kas turi spalvą, turi ir kvapą. Na tai kas, kad neužuodžiam, kai išties įvertinsim tą daiktą tada ir ne tik kvapus jausim. Kiekvienas kvapas turi atsiminimą ir gyvenimą.
Paimsiu ir nuvalysiu stalą.