Tas mano žiūrėjimas

Ir prasprūs lyg netyčia
pro draiskanotą rudens varį
tylus ratelio niurzgėjimas,
sužels liepsnomis
krosnyje pliauskos ir traškės
monotoniškai ir jaukiai.
Tolydžio žvarbstantis vakaro vėjas
plasnos skalbinių rankovėmis
virš seno sodo.
Ir gražus bus žiūrėjimas
į nesibaigiančią dumblotų
debesų procesiją .
Virš aptuštusių, žliugsinčių laukų
žąsys girgždės
ir tik obelys grublėtomis rankomis mos
kaskart atsilošdamos po vėjo šuorais,
ir tik varnėnų spiečius, pakibęs
šermukšnių šakose linguos
tarytumei apgailėdamas mūsų -
pasiliekančių.