Juodasis riteris (1)

„Aš atsiradau iš mėlynų akių šviesos, ten, kur naktis keičia dieną, o diena naktį, kur prie vandens telkinių žaliuoja pulkai augalų, kur dailūs žvėrys ateina atsigerti, kur nėra karo ir visados vyrauja taika, kur nebūna nei per šalta, nei per karšta, kur visados giedras dangus ir gražus oras, kur kiekvienas džiaugiasi gyvenimo teikiamais malonumais, kur nėra jokių ligų ir niekas niekada neserga... Aš atėjau. Atėjau tam, kad išvaduoti pasaulį nuo kančių, tačiau Jūs to nenorit. Jūs norite gyventi kančiose ir mirti kentėdami. Jums nereikia taikos ir visiškos ramybės. Todėl aš Jus palieku. Jūs mane išvijote, aš Jus prakeikiu. Ateis diena, kai Jūs mirsite nuo to, ką sukūrė Jūsų rankos, nuo to, kam išnaudojte savo protines galias, į ką sukišote tiek pinigų, kas Jums atrodė labai svarbu ir reikalinga. Jūs mirsite, jeigu nesustosite darę to, ką darote... “
Antanukas pašoko iš lovos. Kadien jį kankina tie patys košmarai. Kodėl? Šito berniukas nežino. Jis pažvelgia į laikrodį. Pusė trijų. Kasdien iš košmaro Antanukas pabunda tuo pačiu metu ir kaskart vis labiau į jo galvą lenda įkyrios mintys. „Kas tas padaras ir ko jis iš manęs nori? Kodėl šiandien pirmadienis? “ – mąsto berniukas. Jis kaip ir visus kitus kartus bando užmigti vėl, tačiau nesėkmingai. Jau visą savaitę kankina tas pats košmaras ir niekad nepasako nieko daugiau.
Štai jau septinta valanda. Metas keltis. Antanukas lėtai pakilo. Šįkart jis jautėsi pakylėtas ir keistai pailsėjęs. Visada taip būdavo, kai jis surukydavo cigaretę, tačiau ryte tik pakilus iš lovos – niekada. Nustebęs berniukas apsirengė ir išėjo valgyti. Šiandien maistas suėjo geriau nei visada. „Šiandien turbūt kažkas įvyks“- nusprendė jis. Pavalgęs vaikis išėjo į mokyklą.
Ir tikrai šiandien daug kas pasikeitė. Pirmiausia, tik Antanukui įėjus į mokyklą, jį pasitiko būrys klasės „kietuolių“:
- Ei, bachūre, kuo tu ten vardu? Ai nesvarbu.  Šita, gal nori įstoti į mūsų gaują?
- Gerai, - tramdydamas džiaugsmą ištarė Antanukas.
- Tada po pamokų susitinkam kieme. – tai tarus jų vadui, būrys pasitraukė.
          Antanukas jautėsi labai laimingas. Jis visada troško įstoti į jų gaują. Ir štai pagaliau sulaukė. Bet tai buvo ne pirma staigmena tą dieną. Kai tik Antanukas įžengė į klasę, prie jo priėjo geidžiamiausia tituluojame klasės mergaitė ir pasiūlė draugauti. Berniukas iš laimės kone apsi***o. Apie tai jis nė pasvajoti nedrįsdavo, o dabar buvo toks laimingas, kad net atrodė kaip apsirijęs haliucinogenų.
Po pamokų, Antanukas išėjęs į kiemą susitiko tą gaują.
- Taigi, kad jau panorai įstoti į mūsų gaują, tai turėsi...
- Bet jūs patys pasiūlėte įstoti. - nutraukė vado kalbą berniukas.
- Oi tikrai. Atleisk, aš suklydau. Taigi tu turėsi, pirmiausia, paimti šitą aerozolinių dažų flakonėlį ir išpurkšti „Šūlia sux“ ant mokyklos sienos. Tai bus pirmasis tavo išbandymas. – tai pasakęs vadas padavė flakonėlį. Antanukas jį paėmė ir priėjo prie sienos. Jame grūmėsi keli jausmai: baimė ir agresija, kuri buvo apėmusi nuo ekstazės pasinėrus į šios gaujos veiklą. Galiausiai, Antanukas nuspaudė flakonėlio viršuje esantį antgalį ir pradėjo purkšti. Dažų kvapas erzino jo kvėpavimo takus, bet vaikis nepasidavė. Baigus darbą, berniuką apėmė kažkoks neaiškus pasididžiavimo ir agresijos mišinys, lydimas neaiškaus streso. Jis išsitraukė cigarėtę ir užsirūkė. Tai pamatę gaujos nariai ėmė pagarbiau žiūrėti, todėl prisiartinę paprašė pavaišinti. Antanukas buvo geros širdies, todėl mielai padavė kiekvienam po cigaretę.
        Baigus rūkyti vadas tarė:
- Gerai. Matau esi šaunus bachūras, todėl ne kiek neabejodami tave priimame. Aš esu gaujos vadas Osvaldas. Čia mano dešinioji ranka Gertrūs, čia kairioji ranka Liedys, o čia kiti nariai: Kilbdynas, Alchus, Narkutis, Marichas, Elesdas ir Amfis. O tu kas būsi?
- Aš Antanukas.
- Hmzz.. Tau teks sugalvoti geresnį vardą. Tu būsi Anciūgas.
- O gražiai skamba.
- Gerai. Iki rytojaus. – tai pasakę jie nuėjo.
        Anciūgas lėtai žingsniavo namo. Jo galva buvo pilna minčių. Jis pergalvojo dienos įvykius. Ir štai jis jau namie. Vaikis numetęs kuprinę į kampą, nuvargęs griūna ant lovos ir iškart užmiega.
Susapnuoja, kad jis yra riteris. Sėdi ant dailaus balto žirgo, o pats apsivilkęs gryno sidabro balintais šarvais. Šalia tyvuluoja skaidrus ežeras. Antanukas regi jame savo atspindį. Net atsigerėti negali. Staiga kažkas pasikeičia. Nuo šarvų dingsta akinantis baltumas, o žirgo kailis nežymiai patamsėja. Berniukui pasidaro keista. Netgi ežeras pilkštelėjo ir dandus pasidarė nebe toks giedras. „Kas čia darosi? “ – pagalvoja Antanukas.
        Staiga viskas išnyksta. Berniukas pabunda. Jis guli savo kambaryje, kampe nusviesta kuprinė, viskas taip kaip ir anksčiau – niekas nepasikeitę. Antanukas prisimena savo sapną. Pamąsto, tačiau nuo rūkymo atbukusios smegenys nieko nesugalvoja. Todėl berniukas numoja ranka ir kimba prie namų darbų. „Kažkokia nesąmonė. Einu parukysiu. “ – mąsto Antanukas. Berniukas nesuprato, kodėl tą dieną nenorėjo ruošti namų darbų. Vakare grįžo tėvai. Vaikis juos maloniai sutiko. Tada greitai pavalgė ir nuėjo miegoti.
        Jis ir vėl sapnavo tą keistą ir kankinantį košmarą. Ir vėl tas pats balsas kartojo tuos pačius ir iki skausmo pažįstamus žodžius. Tik šį kartą jie skambėjo garsiau ir aiškiau. Antanukas blaškėsi pataluose. Staiga jis pabudo nuo smūgio. Apsidairęs pamatė, kad su visais patalais guli ant grindų, o lovoje guli kažkas didelis ir juodas. Berniukas išsigąsta. Bet nugalėjęs baimę spirią į tą Kažką. Jis pajunta švelnų ir šiltą kailį. Kažkas sujuda ir lėtai verčiasi į berniuko pusę. Tamsoje sužiba didelės ir geltonos to Kažko akys, lėtai prasiveria nasrai ir kambarį pripildo pūvančios mėsos tvaikas.  Antanukas pasiruošia bėgti, bet staiga Kažkas dingsta. Kambaryje lieka tik pūvančios mėsos kvapas. Berniukas stovi sustingęs ir negali patikėti tuo ką matė. Tada vaikis netekęs sąmonės krenta vietoje. Krisdamas dar spėja pagalvoti apie ryšį tarp sapno ir to Kažko, atsiradusio jo lovoje.
        Antanukas pramerkia akis, lėtai apsidairo ir staiga supranta, kad miegojo per pamoką. Jam sunku susigaudyti kas įvyko. Berniukas niekaip negali prisiminti to kas įvyko poto, kai nugriuvo savo kambaryje. Tada suskamba skambutis į pertrauką. Prie jo lėtai prieina naujieji draugai ir vadas lėtai ištaria:
- Ar pasiruošiąs naujiems išbandymams?
        Antanukas drąsiai linkteli galva ir išseka paskui draugus į lauką.