Svajonė...o gal pagirios

Atsibudau nuo švelnaus liežuvio galiuko prisilietimo prie mano ausies.
- Kas tu? – nustebęs paklausiau šalia išsitiesusios mergaitės. – Fjuuu!!! – nužiūrėjau ją nuo galvos iki kojų ir nesusilaikęs švilptelėjau.
- Aš... aš tavo svajonė... tu taip dažnai apie mane svajojai, kad išdrįsau ateiti pas tave; – nusišypsojo ši.
- Svajonė? – ot velnias turbūt vakar padauginau... jau vaidenasi. Bet kai baltoji karštinė prasideda žmogus regi baltus arklius, na dar gal dramblius ar šiaip šliužus visokius. Bet nuogos blondinės tai jau šis tas. – Fjuuuuuuuu...- švilptelėjau dar syk. O ji lyg niekur nieko guli šalia ir bučiuoja man kaklą. –Pala pala, kaip svajonė? Tu juk tikra...
- Na tu juk kas ryt atsibudęs vienas svajojai, kaip būtų gera kad būčiau šalia, kad išvirčiau tau kavos, kad laukčiau tavęs grįžtant iš darbo. Tu juk taip liūdėjai, kad namie nieks tavęs nelaukia... Vakarais skendai vienatviškose mintyse, ilgai varteisi prieš užmigdamas... Man pagailo tavęs ir aš materealizavausi į žmogišką kūną... beje, kaip tau mano kūnas? Paliesk.
Aš atsitraukiau ir nesugebėjau išlementi nei žodelio: ji nuostabi...
- Gal nori pasimylėti? Mmmm, matau kad nori; – ramiai tęsė ji. – Tu juk gyveni vienas... na ne vienas – su savo dešine; - šyptelėjo. – Su manim tau bus gera.
- Eeee...mmm...hmmm...- pasikrapštęs kopūstą išdrįsau kažką numykti.- O tu kaip...ilgam?
- Žinoma. Visam gyvenimui. Na bent jau kol tu norėsi, kad būčiau kartu.
- O tavo drabužiai kur?
- Kokie drabužiai? Nori mane aprengti? Neturiu... tu juk apie mane nuogą svajojai. Gal turi ką užkąsti?
- Kaip užkąsti!!!? Tu juk svajonė?
- Na aš juk meterealizavausi... – sutriko gražuolė.
Pasikrapščiau akis – kažkas ne taip.
- O ką tu žadi veikti kol aš dirbsiu?
- Lauksiu tavęs... – svajonė pasidarė kažkokia neryški.
„Laikas pakeisti monitorių. Senasis akis gadina“ – pamaniau.
- Aha... lauksi. Ir valgysi. O jei aš norėsiu su tavim kur nors nueiti? Tu juk neturi drabužių.
- Nupirksi juk...
Svajonė pasidarė tokia neryški, kad aš ėmiau po kambarį ieškoti „Vizino“.
- Nu jo... nupirksi; - pasipiktinau. – O tu žinai kiek visa tai kainuoja? O tu dirbti nežadi?
- Aš juk svajonė...
- Nu taip, kai valgyti tai materealizavausi, o kai dirbti tai svajonė? Ei, kur tu?
Įsilašinau į akis „Vizino“. Nepadėjo. Svajonės nebesimatė. „Nu va, išnyko“ – pamaniau atidaręs butelį alaus ir išsidrėbęs lovoje. „O kaip gera būtų dabar apkabinti šiltą blondinę...“