Netikra karalaitė5

Aš sėdėjau savo kambaryje ir apžiūrinėjau naują suknelę, kai išgirdau kažką einant ir šnekant. Ėjo mano tėvas ir nepažystama ponia. Šnekėjo gana garsiai, todėl išgirdau beveik viską. Ta ponia (greičiausia kokia baronienė) čiulbėjo:
    - Žinote, Jūsų Didenybe, ta mergaitė pasidarė visai nesuvaldoma. Pastoviai vėluoja, atsikalbinėja, sužinojau, kad pastaruoju metu net vagiliauja! Tai juk siaubinga. Vakar, vidurnaktį, užtikau ją vagiliaujant. Mano giliu įsitikinimu, ji norėjo nugvelbti vieną iš gražiausių mano vazų. Deja, ji ją sudaužė, taip sukeldama ant kojų visą kiemą. Tik pagalvokite, vidury nakties! - Karalius dirbtinai guosdamas pasakė:
    - Taip, tie tarnai visai nedėkingi. - Paskiau tarė kažkam kitam. Matyt mažajai nusikaltėlei:
    - O, tu panelyte, už tokį savo elgesį turėsi atsakyti. - Ir daugiau nieko nesakė, tiesiog įžengė į mano kambarį- visi trys. Baronienė ir mergaičiukė man nusilenkė. Tik kai jos atsitiesė supratau, kaip viskas susipainioję. Juk aš buvau ją sutikus kieme! Mergaitę. Man tik įdomu, kodėl tėvas ją atvedė pas mane? Lyg perskaitęs mano mintis jis tarė:
- Fernanda, turbūt tau įdomu, kodėl aš čia atėjau ir kartu atsivedžiau baronienę su šia mergaite. Na, aš tiesiog pamaniau, kad kai užaugsi, paveldėsi iš manęs karalystę ir turėsi pati  prižiūrėti pavaldinius, taigi man pasitaikė proga tave išbandyti. - Aš absoliučiai nesupratau ką jis nori tuo pasakyti. Kokia proga jam pasitaikė? Na, man tai jokio skirtumo. Puota jau už trijų dienų, taigi greit aš iš čia ištrūksiu ir jam TIKRAI nepasitaikys proga pamatyti manęs užaugusios. Jis tęsė toliau. - Kaip matai su baroniene čia atėjo viena mergaitė. - Taip, tik tiesa aš nelabai norėjau matyti kaip jinai varsto mane savo žvilgsniu. Juk kažkada aš dar norėjau jai padėti! Dabar turbūt iš manęs ji nesitiki sulaukti absoliučiai  jokios pagalbos. Juk aš- karaliaus duktė. Bet, kad jūs žinotumėte, kaip mane nustebino tolesni karaliaus žodžiai! Jis išrėžė:
-Ta mergaitė- melagė, be to nedarbšti ir nedėkinga savo globėjai. Ji- vagilė . Vakar ji norėjo pavogti brangią vazą, taigi baronienė (ir aš ją visiškai suprantu) nusprendė su visu šituo  nebesitaikyti ir atvedė ją pas mane. - Tėtė atrodo baigė, bet aš vis dar nesupratau kuo aš čia dėta. Taigi ėmiau ir paklausiau jo:
- Tėti, kodėl visą šitą sakai man?
- Todėl, Fernanda, kad noriu, kad tu jai sugalvotum bausmę. - Išrėžė jis. Aš buvau priblokšta. Aš. Bausmę. Nesąmonė! Ką jisai sugalvojo? Patikėjo kažkokia baroniene. Pažiūrėjau į mergaitę. Ji buvo išbalusi ir nemažiau už mane nustebusi. Aš taip ir pasakiau:
- Tėti, ką tu tuo nori pasakyti?
-Fernanda, ar neaišku? Ši mergaitė gudriausia nusikaltėlė, nors tokia ir neatrodo. Juk viso šito taip nepaliksi. Reikia ją kaip nors nubausti, kad daugiau nedarytų tokių klaidų.
- Duok man laiko pagalvoti tėti. - Cha. Gudru! Kol aš galvosiu jis turės ją paleisti, o aš galvosiu tikrai labai ilgai. Deja smarkiai prašoviau.
- Na, ką gi. Tuomet, kol tu apsispręsi teks ją uždaryti. - Nustebau ne prasčiau nei aną sykį. Vos išspaudžiau:
- Kur?
- Į požeminį kalėjimą, žinoma.
Na ir puikiai apsieiti aš moku, a? Į požeminį kalėjimą! Net neįmanoma būtų apsakyti kaip  išsiplėtė mergaitės akys, kai ji tai sužinojo. Manau geresnės bausmės nė nesugalvosi. Karalius suplojo delnais ir atėjo sargyba. Jie išsivedė mergaitę. Aš kuo rūsčiau pažvelgiau į tėvą ir tariau:
- Tėti, nejau tokią mažą mergaitę uždarysi požemyje?
- Fernanda, suprask pagaliau. Ji ne kokia maža mergaitė, o tikrų tikriausia nusikaltėlė. Mes ją paleisime, kai tik atliks bausmę. - Tai taręs jis nusisuko ir oriai nužingsniavo, o paskui jį ir baronienė. Kai jie nutolo, aš be jėgų susmukau ant lovos. Nebeturėjau jėgų priešintis savo tėvui. Nebeturėjau jėgų niekam.