Drumzlės...

Nesijausdamas kaltas be atsiprašymo žodžių,
Nepataisomai baltas, nesiprausdamas suodžių,

Nežydėdamas rožėm, nežinodamas kaip
Pas tave vėl šią naktį bandysiu ateit.

Ne be pirmą kartą nenubraukdama ašaros,
Mano dvasinė valkata tavo širdin vėl prašosi.

Ir dėmės ant sąžinės – suteptos, bet ne rašalu,
Subrandintos ne visuomenės, o asmeniniu prašymu:

Leisk ateit pro langą, su griausmais per dangų,
Su žaibu į sielą kaip adata į veną,

Su daina į širdį - be šansu vėl pamilti,
Sušildyt, nuraminti, prikelt ir atgaivinti.

Ne mane, ne tave gal nežinomą kažką,
Kas dar traukia savo kūnu ir maitina šiluma.

Kol vis dar esu neprilygstamas tau,
Kol tavęs neturiu - man tavęs per daug.

Ir žvelgiu aš vėl į paraudusias akis,
O jos mato tiek daug, nors žinau nesakys...

Kaip ir tas be nuovokos drumzlinas pavasaris
Su laukais pažliugusiais, neprasidėjusios vasaros,

Su riksmais be atgarsio, su verksmais be nuoskaudų
Ir su delnu šiltu, kuriuo tu neglostoma,

Su žodžiais kaip į sieną, besąžinės kasdien
Tai grūdina tau siela, - su meile, mano miela!

Vien be apribojimų, norų ir troškimų
Jau nebesupinsim mudviejų likimų,

Bet juk tu žinau nori, o aš išmanau kaip
Pas tave man šią naktį reikėtų ateit.

Be tikslų, apgaulių ir sąmokslo teorijų
Su kupina širdim pamokančių istorijų,

Kad vėl manim tikėtum, nors ir draugiškai taip
-  Su meile įsileidus, nebeleistum išeit.