savyje susižvejoti

užmetus akį, jos rainelę – į vėjo burės veidą;
prisimenu, kažkodėl, žvejybą veidrodžiu...

nuo išpūstų, drumzlėtų lašų, grioviai veiduose
minčių laivams, skęstantiems į odos sūkurius

tik lašišos nerštui ieško kelio – atgal sugrįžta.
sustabdyti galiu; kiekvienu mirksniu - po vieną

kitos po kojomis, arba perlaužia srovės spartą –
kritusios dingsta, grįžusios baisiai užgraužia

stiklinis žvejo kūnas iš narelių, trūkinėja nuolat
atauga seilėmis save klijuodamas ir springdamas

žalojasi  šviesiaplaukis, tarsi piktybinis auglys
sėja save gausiai, pilnais tinklais, po savo kūną

ir krebžda, šnibžda – atsiprašau, kad per skausmus
sau nebetinkamas, kitiems per daug jau sopulingas

blakstienomis karpo paties tinklus; nesužvejoja.
cigaretes traška besikeisdamos, į pakrantę parplaukia

nenustoja pradų pradas, nes tai gal būt ta - žvejo daina,
bet klausos neturint ji dar blogiau suskamba ir slopsta

vis sunkiau darosi sugrįžti į niekieno kranto atspindį
vis sunkiau stovint prieš sieną matyti save nesusižvejojant