Lovoje

Kiekvienas iš mūsų turi savo gyvenime tuščią ir juodą laiko tarpą, kai, atrodo, kad jau nebėra jokios vilties.
Jurga Ivanauskaitė
“Ragana ir lietus”

Saulės spindulys tingiai pakuteno Jolantos veidą. Dar anksti, bet vasarą ne taip jau ir paprasta ilgai išmiegoti, kai iš vakaro pamiršti užtraukti užuolaidą, kai išaušta saulėta diena, o langai yra į rytų pusę. Bet galima ir anksčiau atsikelti, pasigrožėti švintančiu dangumi, pasvajoti... Paskutiniu laiku Jolantai tai mėgstamiausias užsiėmimas – daug, daug svajoti... Ir šį rytą jos mintys pasileidžia sraunia minčių srove...
“...na, šiandien reikės nuveikti ką nors naudingo. Pavyzdžiui, nueisiu į mišką ir parinksiu aviečių žiemai. Oi, kaip seniai buvau miške... Pasiilgau virš galvos ošiančių pušų gaivumo, medžių viršūnėse čiulbančių paukščių, aplink zujančių įvairių mašaliukų. Keista, niekada anksčiau nebūčiau pagalvojusi, kad ateis toks laikas, kai pasiilgsiu įkyraus uodų zyzimo. O šiandien man jo net trūksta. Atsibodo tas steriliai sutvarkytas kambarys.
O kai pabūsiu miške, nueisiu į paupį. Būtinai nueisiu ten. Net nepamenu, kada paskutinį kartą mano kūną glamonėjo upės vanduo... O juk buvo laikai, kai su draugais neišlipdavau iš jo. Maudynės, žaidimai, linksmybės –  visko tiek daug buvo. Ir Tadas tada buvo...
Va, kai pririnksiu aviečių, pasimaudysiu, aplankysiu Tadą. Pasiilgau jo labai. Jis ko gero užsiėmęs, kad neateina pas mane. Reikės jam paskinti lauko gėlių. Ko gero tos, kur paskutinį kartą jam dovanojau, jau seniai nuvyto...”
Jolantos mintis nutraukė į langą atsitrenkęs paukštis. Tai buvo zylutė. Ji pasiblaškė ant palangės kol suvokė kas atsitiko ir nuplasnojo sau.
“Kodėl aš negimiau paukščiu? Kaip turėtų būti gera su sparnais... Koks turėtų būti nepakartojamas jausmas sklęsti virš Žemės ir matyti jos žaliuojančius klonius, snieguotas kalnų viršūnes, banguojančius vandenynus...”
Saulės spindulius, ką tik taip skaisčiai besiskverbusius pro langą, pridengė lengvi lietaus lašai. Mergina užsidegė ant staliuko stovinčią žvakę. Nesvarbu, jog dar tik vidurdienis. Degančios žvakės liepsna sukelia malonius prisiminimus, kurie, deja, su lyg kiekviena diena lieka vis giliau praeityje...
Kad ir kaip ji stengtųsi atitolinti lipimą iš lovos, vis tiek kiekvieną dieną tai tenka daryti. Ranka nubloškė antklodę, dengusią sukaustytas paralyžiaus Jolantos kojas, o jos veidą, ką tik spinduliavusį nuo gražių svajonių, užliejo liūdesys. Prieš metus patirta autoavarija paliko gilius randus merginos gyvenime. Ne, kaip ir vakar, taip ir šiandien, ji neis į jokį mišką, neskins aviečių, nekvėpuos tyru pušų oru ir nesimaudys upėje. Kaip ir vakar, taip ir šiandien gražios svajonės, atsitrenkusios į realybės krantą, sudužo... Ir pas Tadą ji nenueis... Tadas taip pat jos neaplankys. Labai skaudžiai jis sureagavo į Jolantos žodžius: “Nemyliu tavęs ir niekada nemylėjau.  Atleisk, kad tik dabar tau tai sakau”. Nenorėjo jis tikėti, kad tai tiesa. Skambino, kiekvieną dieną po darbo užsukdavo ir atnešdavo savo meilę, šilumą, kurios Jolanta nedrįsdavo priimti. Dėl to ji ir išsikraustė į kitą miestą, nepalikusi savo naujų koordinačių niekam, išskyrus geriausią draugę.  “Juk kam reikalinga invalidė, kai aplinkui tiek daug gražių ir sveikų merginų?..” galvodavo ji kiekvieną akimirką. “Per daug žiauru ir savanaudiška užkrauti save mylimam žmogui, su savo paralyžiuotom kojom...”
Jolanta prisitraukė invalido vežimėlį. Sugaišo geras 15 minučių, kol įsodino save į jį. Privažiavo prie lango ir pažvelgė su ilgesiu į lauke krintančius lietaus lašus. Kambarys skendėjo apniūkusio dangaus prieblandoje, ant naktinio staliuko degė žvakė.
“Pasiilgau tavęs, Tadai... Kad tu žinotum, kaip aš tavęs pasiilgau ir kaip tavęs trūksta mano gyvenime. Neklausiu likimo, kodėl man nutiko taip, kai nutiko. Noriu žinoti tik vieną dalyką – kodėl man gyvenimas padovanojo tave, puikiai žinodamas, jog negalėsime senatvėje dalytis kartu patirtais džiaugsmais ir liūdesiu... Taip sunku mylėti tave ir neleist tau to žinoti, slėpti savo meilę, pridengiant ją šalčiu ir atstumu...”
Šlapia gatve riedėjo mašinos. Lietus jau nustojo kristi iš dangaus. Jolanta įdėmiau pažvelgė į automobilių stovėjimo aikštelę. “...Tado automobilis? Ne, panašus tik... Nėra ant veidrodėlio sidabrinės grandinėlės, kurią dovanojau jam. O be to...”
Jos mintis nutraukė skambutis į duris.
“Kas čia tokiu metu?”
- Sveika. Kaip laikaisi? – už durų stovėjo Jolantos geriausia draugė ir šypsojosi.
- Sigute? O, geras, iš kur tu čia? Juk antradienis, ar neturi būti darbe?
- Turėčiau, bet va, esu čia. Na, tuoj suprasi kame reikalas. Einu atnešiu iš automobilio šampaną ir pyragą, o tu, jei turėsi laiko, užkaisk kavos. Man rodos, yra ką švęsti, - Sigutė nušypsojo ir nuėjo atsinešti tai, ką palikusi buvo automobilyje.
- Bet... palauk, Siga, pirkai automobilį? Ei, ar girdi, palauk...
Draugės jau ir pėdos ataušusios buvo, kol Jolanta bandė išvairuoti vežimėlį pro duris.
- Palauksime jos čia, neturėtų ilgai užtrukti. Atvažiavome mano automobiliu. – Iki širdies gelmių artimas ir tik sapnuose bei svajonėse begirdėtas balsas apstulbino Jolantą iki tokio lygio, kad ji net žodžio negalėjo ištarti.
– Leisi užeiti? – Už durų stovėjo Tadas, o ant kaklo kabojo Jolantos dovanota grandinėlė.

2002 m. liepa 24 d.