A.A. brendimo ir meilės kančios 2004m. Part 1

Ištraukos iš knygos. Pirmas bandymas.

Per pamokas vis dar sėdžiu vienas. Visi galvoja, kad todėl, jog esu atsiskyrėlis Deja, jie neteisūs. Kai sėdi vienas galiniame suole, tau nekyla problemų dėl kitų žmonių. Gali kada nori pasikasyti klyną, išsikrapštyti snarglį iš nosies ir galų gale nuvalyti jį į stalo apačią. Ir niekas nepuls rėkti kaip tai šlykštu ir bjauru. Tu esi pats sau šeimininkas. O jei esi egoistas, tai sėdėdamas vienas neprivalai kuo nors dalintis su kitu, neturi užleisti stalo kampuko knygai pasidėti. Karaliauji kaip geras snarglių karalius! Be to gali rašyti. Gali stebėti. Gali klausyti muzikos ir nereikia duoti vienos ausinės suolo draugui. “Suolo draugas” – juokingas žodžiu junginys. Tu sėdi vienas ir nepriklausomas, gali netgi labiau susikaupti, nes neniežti nosies ir klyno.
Kitaip būna per pertraukas. Visi vaikšto laimingi, sveikinasi su manim, džiaugiasi sutikę vienas kitą. Slenku tarp jų ir stebiu. Lyg jiems būtų malonu vienas kitą matyti! Jie tik apsimeta, kad džiaugiasi vienas kitu. Viską daro tik dėl savanaudiškų tikslų, kad ateityje, jei reikės, galėtų tais žmonėmis pasinaudoti. Jei pasakyčiau šį dalyką jiems į akis, jie įsižeistų. Užpyktų ir šiurkščiai pasakytų, jog aš debilas. Galėčiau atsakyti, bet nenoriu. Nenoriu daryti kaip jie. Nenoriu būti toks kaip mano klasiokė Elena. Kažkada klasės “vyrai” nusprendė, kad jai ištisus metus mėnesinės. Po to aš ir pats pagalvojau, kad tai gali būti tiesa. Bet žmonių prievarta nepakeisi.
- Sveikas. – kažkas tarstelėjo už nugaros. Vėl sveikinasi.
- Nerūkyk, vis tiek mirsi. – atšoviau ir nuėjau.
Ir visgi tai tiesa. Nerūkyk, nes vis tiek mirsi. Nevaikščiok – vis tiek mirsi. Nežiūrėk, nekalbėk, negalvok ir nenorėk – vis tiek mirsi. Jei būsi šitam koridoriuj - vis tiek numirsi. Ir visi numirs. Anksčiau ar vėliau.
Nuėjau į tualetą. Man patinka mano bendraamžių juokeliai – atrodo tokiame amžiuje žmogus jau turi būti truputį subrendęs... Kad visos sienos pageltusios nuo šlapimo - jau pripratau. Bet darydamas duris ir apsišūdinęs ranką, pasijaučiau neypatingai maloniai. Visada laukiau šio pokšto. Nenustebau, kai iš čiaupo pradėjo bėgti šūdinas vanduo – vamzdis buvo prigrūstas išmatų. Ir visai nekeista buvo matyti užrašus ant sienų ir langų – taipogi iš šūdų. Šūdinas gyvenimas. Visur vienas šūdas. Tualetuose, čiaupuose, gatvėse, žmonėse... Nuo rankų viskas nuplaunama, bet nuo širdies ir atminties ne. Ir visai nesvarbu kad man skaudu matyti tokias nesąmones, kad jos ir neliečia manęs tiesiogiai. Taip pat visai nesvarbu, kad po to tie patys šikniai, kurie pagražino tualetą, savo striukėse rado mano šūdus. Išsiskalbs.

*****************

Vėl tas pats autobusas su keistu prakaito ir degalų kvapu. Vėl tos pačios bukos bobutės, kurios tikriausiai pyktų ant manęs, net jei numirčiau tam autobuse. Vėl kas nors atsistos prie manęs su dideliu krepšiu, ir visą kelionę daužys jį man į koją. Nei susikaupti, nei nurimti vėl nepavyks. Kai paprašysiu, kad patrauktų krepšį, vėl visi autobuso keleiviai pradės rėkti ir ginčytis. Juk tai viena iš jų rutinai nepriklausančių pramogų, juos apima vaikiškas smalsumas kaip kaimynai reaguos į jų keiksmus. O juk viskas tik dėl krepšio. Galų gale visi nutyla, telieka dvi kikenančios mergičkos autobuso gale. Jos vienintelės pripažįsta visiems savo kikenimu, kad yra durnos.
Skaitau toliau. Visada skaitau autobusuose, stotelėse ar kai yra laisvo laiko. Be knygų labai mėgstu skaityti sektantų ir religinių fanatikų knygas, sektų rinkinėlius ir panašius dalykus. Net įsirašiau į vieną sektą, kad jie man siųstų savo leidinius. Juk mes visi priklausome sektai. Sektai, kurios pagrindiniai garbinimo taikiniai yra rutina, gyvenimas ir pinigai. Kas būtų be rutinos? Egzistavimas, kai visąlaik vis kuo nors stebėtumeis ir darytum nesąmones, kurių paprastai padaryti neišdrįsti. Kas būtų be pinigų? Mainai ir draugiški santykiai, bendravimas. Ne, iš tikrųjų meluoju. Be pinigų nebūtų nieko. Nebūtų pasaulio, nes žmonija save pasmerkė seiliojimuisi dėl pinigų ir vergavimui dėl kapitalo. O kas būtų be gyvenimo? Būtum Tu. Ir aš, ir visi kiti. Tik nebūtų gyvenimo. Nieko nedarytum, nejaustum ir nenorėtum. Tik egzistuotum.

2004m.