Tau...

Taip, man reikia daug – aš noriu su tavim praleisti būtį
Taip, man reikia daug – gyvenimo džiaugsmus ir skausmą
Aš noriu su tavim dalint perpus...
Aš noriu su tavim matyt, kaip skleidžias gėlės
Kaip rudenio šalna pakanda besišypsančius medžius
Kaip krinta baltos, tyros snaigės
Iš purvino ir apiplėšyto dangaus...
Aš noriu kristi su tavim į laimės glėbį
Išvyt nedžiaugsmą, padaryti galą tam viskam
Ir plačią šypseną padovanoti tau vienam.
Ir nesakau: „man reikia tik lašelio džiaugsmo“
Ir nesakau, kad man užteks tik tavo trumpo žvilgsnio šilumos,
Ir nesakau, kad man užteks tik tiek,
Kad karts nuo karto aplankytum mano būtį,
Nes noriu eit greta su tavimi per ją...
Aš negaliu žadėt tau aukso kalno
Ir skambančios skrynios su krūva pinigų
Nes to aš paprasčiausiai neturiu...
Viskas, ką aš turiu, ir ką galiu padovanoti –
Mana širdis, kurios tvinksnius tava širdis skaičiuoja
Ir mano meilė,
Kurią tau ryto vėjo dvelksmas dovanoja...

2002 m. gruodis 13 d.