Paguodos Giesmė (istorinis- fantastinis apsakymas)

Toli toli, kur tingus miškas kasas upelių juosta pynė, šokdindama pušaites ir žerdama ant kaimo miglą nuvargusi pūga klausėsi po laukus pabirusių vaikų dainelės:

            Narsūs vyrai atžygiuoja,
            Galvas kelia ir dainuoja.
            Dėl šalelės mylimos
            Nebaisu netekt galvos!

          Žvilgančius kardus pakelsim,
          Niokot Lietuvos neleisim!
          Už Tėvynę, už gimtinę
          Atstatysime krūtinę!

          Baimė rusų širdyse pražys,
          Vos tik mūsų ryžtą jie išvys!
          Nebaisus aršiausias priešas,
          Nesudrebės Tėvynę ginant riešas!

Sustabdžiusi ratelį Lina atsiduso:
  - Kodėl suaugę žaidžia karą?..
  - Vai, Lina Lina! - trindama kmynais ir druska riebią šventinę vištą, prabilo Bruzdulienė. - Sugrauši tu save su tuo karu. Gi sugrįš jie, kur dėsis? Va imtum geriau ir nueitum su jaunimėliu pašokti, padainuoti, o dabar kiūtai kiauras dienas troboj. Jadzyte, žiūrėk vaiko! Va man Pranius anądien sakė, kad tavo Linos akyse džiaugsmas užgeso, kad po mišių namolio skubinas, bernų kalbinama nė galvos nepasuka. Vai negerai, negerai... Ir Algis...
Čia ir pakibo Teklės žodžiai, su trenksmu atsilapojus durims ir įvirtus pulko vadui.
- Sveikas drūtas, Vytuk- Plepetuk! - šypsena pasveikino karvedį Jadvyga. - Čiupk bandelę, kol dar šiltos!
Paskui vyriausiąjį sugūžėjo gyva bala šaltuko nubučiuotų vaikeliukų, kiekvienas skubėjo pagriebti kuo storesnį lašiniuotį ar varškėtį.
Vytukas, žiaumodamas kvapnią bandelę, prisiminė savo pravardę ir ėmė lyg žirnius berti: 
- Tai smagu šiandien buvo! Tai prisidūkom! Linuk, aš tau prigaudžiau tokių gražių snaigių, bet jos nenaudėlės ištirpo. . . Žinai, radom pelėdos uoksą,  rytoj būtinai eisi su mumis –  parodysiu! O mes susipešėm su Jonėnais!  Pasistatėme sniego tvirtoves,  jie buvo niemcai, o mes- rusai, tai iškaršėm jiems kailius!
      - Vaje. . . - neiškentė savo kapeikos neįkišusi Teklė. - Vajė...  Kas per žiemą su tais vaikais pasidarė? Aptingo, sulaukėjo... Va palaukit ateis pavasaris, baigsis jūsų katino dienos- kulniuosit žąsų ganyti! Vai  nekėpsokit kaip bulvių maišai, imkit plunksnų pašyti!
  Vytukas, it katinas susirangęs ant Jadvygos kojų, nepatenkintas raukėsi. Moters rankos, prisiminimų gijom siuvinėtos, švelniai mylavo vaiko galvelę.
  Nusirito duslus tuk-tuk. Palydėti prietemos ir šalčio, vidun žengė du rusų kareiviai: vieno smilkiniuose žibėjo laiko smiltys, o kito veide tik kalėsi vyriškumas. Pirmasis sududeno:
  - Labas vakaras. Aleksandras Ivanovičius ir Griša Pavlovičius. Šeimininkės, leiskit prie ugnelės pasišildyti, mestelkit ką perkąsti.
  Sukruto Lina su Jadvyga. Puolė krauti ant stalo ką skanaus turėjo: bandeles, kastinį, kopūstienę, kumpį, runkelinį alų. Prie pečiaus guolį paklojo: šiaudinius čiužinius, nė pūkinių apklotų nepagailėjo.
Bruzdulienė nepatenkinta niurzgėjo:
- Vai be reikalo, Jadzele, tu lepini tuos galvažudžius, oj be reikalo. Va aną savaitę ar kareiviai, ar  banditai iš miško atsivilko, Norkienei karves nuvarė, Liobienei kumpius ir dešras pavogė. Velniai žino, ką tie nevidonai dar iškrės?!
- Kad suspaudė man širdelę, beldimą išgirdus... Maniau, gal sugrįžo.... Tu tik pažvelk į tą kareivėlį! Dar vaikiškas veidelis, o jau žiaurumas pėdsaką paliko... Pamylėsiu, kiek galėsiu, gal ir manojo raibuolėlio kas pagailės?... Papasakokit keliauninkai, kas girdėti apie mūsų vyrus, trečiafrontininkus? - pasiteiravo Jadvyga uniformuotųjų.
- Na.... - nuo ūsų nubraukęs alaus putą, pradėjo Aleksandras. -  Iš Trečio nė aido,  iš Antro vokiečiai jūsiškius susėmė. Surišę Vokietijon varo.
- Tie vokiečiai - tikri žvėrys! - piktinosi Griša. - Mažai girdo ir šeria, nuvargę bėdžiai krinta žemėn, sniego kąsnius ryja, vokiečiai kuo nusitvėrę talžo, nebepasikeliančius sušaudo.
- Lyg jūs geresni būtumėt! - leptelėjoTeklė.
- Klausykit, ką aš jums papasakosiu! - ėmė porinti Vytukas. - Užvakar Dūlienė pas mamytę atlėkė skųstis. - Vaikiukai sukikeno. - Dūlienė troboj skuto bulves ir užėjo rusų kareiviai nakvynės parašyti, o jai pagailo veltui valgydinti, šildyti. Tai sakanti, eikit „na dvor“. Pasiuntė į dvarą pas Priekulį, pasakiusi, kad ten rusams geriau būsią, o tie mat pamanė, kad boba juos kieman varo! Ir išmetė Dūlienę su visom bulvėm į kiemą! O ta kaulijo, kad vidun įsileistų.
Kad sukvatojo pilvus susiėmusi Vytuko kariauna!
- Ei, velniūkščiai! Liaukitės kvaksėję! Argi gražu iš seno tyčiotis? - tramdė įsisiautėjusius Teklė.
Ir kareivių lūpos neištvėrė nešyptelėjusios.
- Ir kam gi, močiute, pirštines mezgate? - pasmalsavo Griša.
- Ąžuolui. Jos sūnui mylimam.  Vis nesulaukiam grįžtančio... - graudenosi Lina.
- Jadziute, jei taip ir toliau, kaip jaunamartei kraitį greit sukrausi, - pašmaikštavo kaimynė.
- Tetute, padainuokit mums!
- Padainuokit! Padainuokit! - Choru suulbo mažieji pirkios svečiai.
Visa spindėdama,  užliejo Jadvyga namelį melodija:

                    Palinko  liepa šalia kelio,
                    Pravirko motina sena.
                    Sūneli, Tėvynė tave šaukia
                    Ir vėl bus laisva Lietuva...

Sidabro varpeliu skambėjo Linos liūdesys:

                  Tu, motule, žvelgi į tą kelią
                    Į tą kelią, kur aš išėjau.
                    Mama, tu apverki tą sunkiąją dalią,
                    Nebe tau,  nebe tau aš likau...

Daina vijo dainą, taip ir rytas naktį išvijo. Atsisveikindamos šeiminės padovanojo kareiviams po porą vilnonių pirštinių, kad namų šilumą primintų, ir kumpio galą, kad pilvai vienatvės nejaustų.
                                                          ____

Sugirgždėjo durų vyriai. Jadvyga, pastačiusi kampan šluotą, sužiuro į rasotų alyvų kupetą, iš kurios kyšojo įraudęs Linos veidukas, aptūptas auksinių garbanėlių debesiu.
- Senole, Ladūnė kumeliuką atsivedė! Tai džiaugsis Ąžuolas!
Mergina niūniuodama kaišė kambarį gėlių galvutėmis. Abi jos kasdien tvarkė ir dabino namus, lyg laukdamos įžymių svečių.
- Lakštutė!
- Turbūt ta pati ąžuolo karšinčiaus įnamė suteikė mums garbę apsilankydama, - šypsojosi Jadvyga. - Mano mielas didvyris! Galiūnas!
- Čiulbuonėle, ko gi Tu taip raudi? Ko sopa  Tau širdelę? Virkdai tylą, graudini mane... Ar paguodžia kas meiliu žodeliu? Gal vieniša Tu?  Žvaigždžių dukrele, našlaitėle... Ką pakuždėjo Tau raudonplaukis rytų vėjas? Ar matė jis, girdėjo? Kodėl nelipdo sapnas Tau akelių? Ko rymai per naktelę?... Žinai Tu mano paslaptis visas, iš jų sudėjai dainą... Lai žiba ji ryto rasa ir saulė lai nusineša... - kas vakarą Lina be žodžių šnekino paukštelę.
O Jadvyga pritarė mažajai darbštuolei:
                 
                    Tylus vakars be vėjo, be vėjo,
                    Lakštingėlė čiulbėjo, čiulbėjo…
                                                            ____
   
Jau seniai vakaras užlopė pirkios langus. Pleveno žvakės liepsna, jausdama lauke šėlstančią vėtrą. Mezgančios Jadvygos rankos pamažu sviro, kaustomos miego.
Svetima, niūri šalis sapnavosi Jadvygai. Sudžiūvusi žolė smaugdama vijosi aplink  pajuodusius, sustingusius medžius, sužeistomis šakomis beviltiškai remiančius purviną dangų. Vienišas, ugniaspalvis sakalas ilgesingai sklandė padangėje. Nepastebėjo jis aštrių nagų juodo paukščio, tykančių užpulti. Smūgis. Antras. Dar vienas. Netekdamas jėgų, tamsėdamas, sakalas krito prarajon, apačion...
Moteris pabudo, pasigirdus trenksmui. Pašokusi ant kojų, nėrė pro duris ir kiek galėdama išskubėjo.
Štai ir kalvos viršūnė. Pailsusi atsirėmė į šimtametės liepos grublėtą kamieną. Atgaudama kvapą, vis labiau rimdama ir glausdamasi prie medžio, vis  stipriau ir stipriau jautė juo tekančią gyvybę, tuo pačiu ritmu ėmusias plakti jų širdis. Ji iškėlė rankas, pasitikdama tekančią saulę, ir vėjo pajudinta laiminga suvirpėjo...

Tyliai šnabždėjo jūra. Saulės zuikučiai su piečiu žaidė slėpynių Linos plaukuose.
- Kijara... -atsklido vos girdima dejonė.
Lina krūptelėjo. „Iš kur?... Taip šaukdavo mane motulė... “ - plūstelėjo tolimas prisiminimas.
- Kijara, brangioji...
Ir iš tiesų motina stovėjo, ištiesusi į ją rankas, šviesi,  angeliškai blyškaus spindesio apsupta. Ir Jis šalia. Abu kaip iš pasakos. Jų mylinčios akys kvietė prieiti... Lina žengė žingsnelį, kitą... Pajuto jų rankų gerumą...
Griaustinis. Žaibo perskeltas pusiau, galavosi ąžuolas. Lina girdėjo liepsnas, lipniais pirštais grojančias savo odę.  Nuo muzikos viskas skimbčiojo.
Nežinia kur nešė Liną nesuvaldomas jausmas.  Ji bėgo mišku. Geldamos siūravo nuodingos žolių gijos. Visur žalia! Žalumas alpindamas smigo į akis. Kur- ne- kur  išsišovusios vaivospalvės gėlės godžiai plėšė sau po kąsnelytį. Krūmai, išskėtę išgaląstus čiuptuvus, kalendami draskė, o lietus, fatališkas lietus, plovė, tirpdė, viską nuskandindamas klykiančioj tamsoj...
Ji suklupo. Rankoje pajuto šiltą, birų smėlį. Atvilnijo šniokštimas. Pamažu atsivėrė neklusnios indigo akys. Įsikabinusios bangų keterų, migdėsi lepios žuvėdros. Jūroje purpuru nuaustas, auksu puoštas nuometas supo ką tik gimusią aušrą.
Lina neskubiai brido jai nutiestu ribuliuojančiu taku. Minkštas vėjas tarytum katinas glaustėsi aplink, kažką paslaptingai murmėdamas, kutendamas baltutėlės suknelės klostes ir glamonėdamas palaima švytintį veidelį. Ji ištiesė rankas į saulę...
Pasišvilpaudamas vėjas nešė žuvėdrą, šelmiškai kedendamas jos plunksneles...
                                                        ____

Toli toli, kur plačiam delne smaragdo slėnis siūbavo ežerų lopšelį, palikęs savas žąsis pilkąsias ir aidinčius piemenėlių raliavimus, Vytukas kiek įkabindamas skuodė, braukdamas vinguriuojančias ašarų sroveles.
Įpuolęs pro praviras duris ir apieškojęs namus, berniukas aptiko ištirpusią žvakę ir nutrūkusį siūlų kamuolėlį. Nustebintas netikėto įsibrovėlio, priklydęs vėjas ir toliau šniukštinėjo po trobos kerteles. Vaikas tyliai išlemeno:
-O Trečiame fronte kariavusius lietuvius vokiečiai sušaudė...