“...negrįšiu. Išvažiuosiu ir negrįšiu... bus lengviau?..”
Šnibždėjo mano lūpos, o rūkas
Padengė žodžius pilku šydu
“Aš lauksiu. Žinau, kad tyliai tavęs lauksiu”
Kalbėjo tavo akys. Ir pabučiavęs prieš kelionę
Tu nuėjai pavargusiu žingsniu
Vos juntamą, lengvutę savo šilumą
Siuntei man laišku, be išpūstų jausmų
O aš skaičiau. Ir aš jaučiau
Ir gyvenau rašytom mintimis
Ir savo lūpų šilumą aš dovanojau lapui
Kurį, prieš jam nuskriejant begalinius tolius
Švelniai lytėjo tavo vyriška ranka
Aš sugrįžau. Tiesiog kitaip, jaučiau, jog negaliu
Per daug dvejonės vertė stipriai plakti širdį.
Ir atėjau. Apkabinai. Mes buvome kartu, kai pamačiau
Vos juntamą, lengvutę tavo šilumą
Kurią siuntei man laišku, be išpūstų jausmų
Tavo pavargusiose, nuo gyvenimo primetamų dvejonių, akyse
Apsidžiaugiau. Ir keletą akimirkų tikėjau
Jog visa tai, ką atsiuntei savo laiškuos – tiesa. Ir tebėra
Bet štai tada, net negaliu sakyti, jog staiga
Užgriuvo lavina visko, kas smaugia, dusina
Visko, kas daro ryškią saulę juodą
Ir to, kas mudviejų būt ar nebūti taurę, pripildo sklidinai iki kraštų
Tiek daug minčių, tiek klausimų, tiek skausmo
Tiek visko daug ir pas tave, ir pas mane
Kad tu matytum neįtikėtinus saulėtekius kas rytą
Kad jaustum vėjo šėlsmą plaukuose
Kad visiškai lengvai įkvėptum tyro oro į krūtinę – noriu
Bet... kaip tai padaryt? Ar aš žinau?..
Šiandieną nebesuprantu, ar būsim viens kitam žmogus
Suteikiantis trumpam gyvenimui beribiai gilią prasmę
Paklausti pas tave to nebaisu, bet
Į klausimą “KODĖL?..” per daug dažnai atsakymas – tyla
Nes gražūs norai ima ir nublanksta
Kai suvokimas stojasi akistaton su jais
2002 m. lapkritis 3 d.