LSB vėl iš kažkur

Salėje įprastinis bruzdesys, kuris visada kyla ko nors belaukiant. Nastia neramiai kuičiasi, kol pagaliau susiranda pieštuką ir ima kėdės atkaltėje braižyti “Kubilienė – kalė”. Mielas akiai dviejų “K” derinys. Bernai mums už nugaros kikena, kad turbūt bus paskaita “apie mėnesenkes ir pimpaliukus”.
- Durniau, juk tik vyresniųjų klasių mokiniams liepė ateit – bus apie cielkas.
Nepakartojamas žvengimas. Puiku, jei žodis “cielka” sukelia tokį džiaugsmą. Staiga kalbos prityla. Visa nugara jaučiu, kad šnibždamasi apie mane su Nastia. Galų gale kažkuris įsidrąsina:
- Garantuoju, kad tos dvi prieky jau seniausiai pravarytos.
Vėl žvengimas. Spigus, šnypščiantis, beveik isteriškas iš smagumo. Nastia suraukia antakius, dar padailina u raidę žodyje „Kubilienė“ ir pamažu atsuka mielą veidelį į anuos. Švelnų ir besišypsantį. Kad aš taip mokėčiau.
- Čia jūs apie mus?
- Tai ne! (Žvengimas)
- Mmm… aišku. O ką reiškia pravarytos?
- … (Pasiutęs žvengimas)
- Varinėjo mus kas nors kur nors?
- Neapsimesk, kad nesupranti, daune.
- Tikrai nesuprantu. Lyg niekas mūsų nesivaikė.
- Nesivaikė. Pravarė. Užmiršai gal jau?
Šalia stovi Dainius (kada spėjo prieiti?). Kaip visada spindintis ir su firmine šypsenėle lūpose. Tik Nastia staiga paniursta ir tarsi susitraukia kėdėje.
- Atšok, - murma neaiškiai. Žvengimas atgyja, o Dainius palinksta artyn ir suima mano draugelės plaukų sruogą.
- Tavo plaukai, mieloji, šiąnakt taip nuodėmingai kvepia, pameni?
- Paleisk, dink! – Nastia pasibjaurėjusi atsitraukia ir išpeša plaukus jam iš rankos. Gražuolis juokiasi.
- O juk patiko, šito nepaneigsi, - dar meta nueidamas.
Mažvaikiai už nugaros krizena ir smaigsto mus juokeliais, bet Nastia jau nereaguoja.
- Ką jis turėjo omeny? – bandau klausti.
- NIEKO. – Vos girdimai ištartas žodis, turintis labai aiškią užuominą – nelįsk, nes kąsiu.
(Nastia Nastia, ko tu man nesakai?)

Tuo metu ant scenos kažkas ima vykti. Sucypia mikrofonas ir pasirodo klipė su keliais gerbiamais dėdėm ir tetom.
- Sveiki visi susirinkę mano prašymu. Esate čia dėl labai svarbaus įvykio. Kaip, matyt, jau žinote, šiuo metu šalyje atsiranda nemažai pokyčių švietimo sistemoje. Sveikintina, kad prisimenami ir vaikų globos namai. Šalia manęs matote gerbiamą poną...
Vienu žodžiu, bla bla bla. Dabar gerbiamas ponas nuobodžiai paburbės, kaip jam smagu čia stovėti ir kalbėti mums, primins išsilavinimo svarbą, o kalbos pabaigoje paaiškės, kad turėdamas klaikiai didelę, gėrio kupiną širdį dovanoja Namams 10 fizikos (etikos, vokiečių kalbos...) vadovėlių. Išsitraukiu biologiją – geriau perskaitysiu, kokia ta iešmučio kraujotakos sistema. Po kokio pusvalandžio (tikrai taip atrodo, nes iešmutis visai nėra toks paprastas gyvūnas, kaip maniau) pajuntu stiprų bakstelėjimą į šoną. Nastia jau atgavusi spalvą, o akyse šviečia priekaištas.
- Tu bent kažką girdėjai?
- Gausim matkės vadovėlių? Ar kiekvienam duos po tušinuką?
- Nesvaik. Čia viskas žymiai rimčiau.
- Po du tušinukus?
Draugelei nejuokinga.
- Mus integruos į visuomenę.
- Kokiu būdu? Mes ir taip visuomenės dalis.
- Atmata tu, o ne dalis! Kai kurie iš mūsų šiais metais pradės mokytis normaliose mokyklose, nebe Namuose.
- Eik velniop! Išsigalvoji?
- Manai, sugebėčiau taip sumąstyt? Oho, kaip tu mane vertini, - Nastia vaiposi, - klyfa dabar skaitys sąrašą tų, kurie nuo pirmadienio lankys šitų dėdžių ir tetų mokyklėles. Čia miesto mokyklų direktoriai, bet galėsi paprašyt tušinuko prieš išeidama.

Kažkokia nesąmonė, nelabai tikiu, nors... kodėl ne? Kliputė „atvira bet kokioms naujovėms“ (iš tiesų tik toms, kurios nesukelia daug rūpesčių ir gali garsinti jos vardą), taigi įkišti porą klasių į miesto mokyklą jai, ko gero, visai linksma. Vargšai žmonės – aš puikiai žinau tų normalių šeimų vaikų požiūrį į mus: „banditai ir kekšės, atsilikėliai, apgailėtini ubagai“... Bet ša, prasidėjo sąrašo skaitymas.
- Džiugu pasveikinti vienuoliktosios klasės mokinį Arūną Asnauską.
Skysti pliaukšėjimai ir šūksniai „Arui p... da! “. Tas nerangiai stojasi ir visas išraudęs lipa ant scenos. Ten visi besišypsantys individai spaudžia jam ranką ir padrąsinamai murma. Aras neatrodo labai laimingas, ir suprantama kodėl.
- Kita nusipelniusi šio įvertinimo moksleivė – taip pat vienuoliktokė Gerda Macijauskaitė.
Klipė gal trenkta? Kvailas klausimas, aišku, kad taip. Koks dar įvertinimas? Eini į svetimą teritoriją, kur visi žiūri į tave kaip į žvėrį ir nepraleidžia progos suleist dantų į kiekvieną silpną vietelę, mokaisi dvigubai daugiau (jau vien dėl to, kad nenori pasirodyti iš tiesų esąs atsilikėlis) ir valgai nemokamus pietus prie atskiro stalo socialiai remtiniems. Nuostabus įvertinimas. Gerda, normali ir gana gabi pana, neabejotinai jo nusipelnė!
Ant scenos vis daugėja aukų. Sutrikusių, kaltai besišypsančių ar atvirai susinervinusių.
- Sakė, iš viso bus dvidešimt, - kužda man Nastia degančiu žvilgsniu stebėdama išrinktuosius, - vargšiukai.
- Daugiausiai vienuoliktokų, ar ne?
- Žinai, profilinės klasės, vis tiek bus daug naujokų, tai lengviau susipažinti.
- Ir tik gerai besimokantys – kliputė neleis padaryt sau gėdos.
- Arba bijo, kad pasiuntus kokį Laimį pusė tos mokyklos būtų išpjauta.
Juokiamės tyliai, Nastia surimtėja anksčiau ir vėl susikaupusi seka veiksmą. Gaudo ausytėmis kiekvieną pavardę.
- Devintokų turbūt neims, - lengvai atsidūsta.
- Ir ačiū Dievui... – pradedu, bet žodžiai gerklėj užstringa nuo šaižaus klyfos balso:
- Malonu, kad ir jaunesnėse klasėse besimokantys žmonės turi galimybių parodyti, ko yra verti: sveikiname ir kviečiame prisijungti devintokę Jolantą Čiužaitę.
Eina na... Bernai man už nugaros švilpia, o Nastia įsikerta nagais į petį. Akys išplėstos iš susijaudinimo:
- Tu... tu sakei... jaunesnių neims!
Neatsimenu, kad ką nors panašaus būčiau sakiusi. Tiek to. Šią sekundę nieko nebeatsimenu ir nieko negalvoju. Salės vaizdas liejasi, o minios ūžimas nuslopsta braunantis link savo likimo. Kažkoks nuplikęs senis man kiša savo leteną, o už jo pasirodo kliputės šypsena. Puiku, Jolka, tu viena iš nusipelniusių tokio įvertinimo.