sutinku Su India,
tas nuolatis einu ( gal čia turėjo omeny ,,einu iš proto''?)
metaforos greičiau briedžio vaikymasis miške, nei žvirbliena keptuvėje,
einu tamsa, o po to - lekiu balta šviesa
tas ėjimas jausmų tiltu - super stuped, neapgalvota,
vėjo vėtra- vaikiškai naivu,
ir paskutinė eilutė super kvaila, nes tai ir taip numanoma, aišku,
Patarimas tau - siek tobulybės, nes tik jos siekdami žmonės sukuria kažką gražaus.
India Spindia kalba pernelyg kategoriškai. meno neranda, nes neieško. ir išsyk nurašo į nuostolius <Lygiai taip nurašyta buvo ir S. Nėris>
Tuo tarpu pažvelki į tokias metaforas kaip "stiklo gija"? "sidabro tyla"? juk tai ir kuria įtampą. Tai ir kuria eilėraščio nuotaiką. Tai ir kuria meną.
O kur primityvumas? na, nebent baltoje šviesoje. ir žvaigždžių migloje.
Eilėraštis tikrai ne beviltiškas.
sutinku Su India,
tas nuolatis einu ( gal čia turėjo omeny ,,einu iš proto''?)
metaforos greičiau briedžio vaikymasis miške, nei žvirbliena keptuvėje,
einu tamsa, o po to - lekiu balta šviesa
tas ėjimas jausmų tiltu - super stuped, neapgalvota,
vėjo vėtra- vaikiškai naivu,
ir paskutinė eilutė super kvaila, nes tai ir taip numanoma, aišku,
Patarimas tau - siek tobulybės, nes tik jos siekdami žmonės sukuria kažką gražaus.
India Spindia kalba pernelyg kategoriškai. meno neranda, nes neieško. ir išsyk nurašo į nuostolius <Lygiai taip nurašyta buvo ir S. Nėris>
Tuo tarpu pažvelki į tokias metaforas kaip "stiklo gija"? "sidabro tyla"? juk tai ir kuria įtampą. Tai ir kuria eilėraščio nuotaiką. Tai ir kuria meną.
O kur primityvumas? na, nebent baltoje šviesoje. ir žvaigždžių migloje.
Eilėraštis tikrai ne beviltiškas.