Atvirukas2

Magiškas ratas. Senas fontanas. Ir dar nesušalęs sniegas. Mieste jis fosforinis nuo krentančių miesto žibintų šviesų.
Gerkšt gerkšt mažų mergaičių žingsniukai nesušalusiu fosforiniu sniegu. Akutės žibsi neįtikėtinu ilgesiu. Ramybės. Nakties kvėpavimu.
Iš tiesų keisti tie medžiai. Numetę lapus stovi nuogi. Stiebiasi į pilnatį, arba atvirkščiai, pasikabinę šakose laiko jį it kokį žibintą. Ne fosforinį.
Ir tas prisėdimas ant fontano krašto kažkoks keistas. Lėtas. Ir šaltas įkvėpiams. Mažos mergaitės it ledo karalaitės sėdi ant fontano krašto, kaip sesytės elenytės – supintom kasytėm, rankos, papuoštos storom kumštinėm pirštinaitėm, suspaustos į kumščiukus.
    Tik kibkis, jei tau baisu.
Jei dabar būtų vasara, tai nuo fontano taurės atšniurnėjęs vijoklis apraizgytų mergaičių kasytes, batukus ir dryžuotas kojnytes ligi kelių. It mažos elfės sėdėtų.
Dabar žiema.
Mažos ledo karalaitės žaidžia – pučia rūką į vegetuojančią medžių ramybę. Tylą.
Ir taip tamsu čia.
Tik fosforinis sniegas apšviestas mėnulio. Raibuliuoja it vandenynas.
Ir tylu čia. Gal ir išgirstum mažų mergaičių pučiamą rūką.
Ir ramu. Taip ramu lyg neturėtum nieko.
Nusiųsiu šį atviruką žmogui pamiršusiam kaip atrodo miestas žiemą.