Žalioji Ragana

Tą žiemą Gintukas atostogavo kaime. Kai jis prie užšalusios kūdros kasinėjo sniego pusnį, pusnyje  pasigirdo ploni balseliai:
- Palik mus, bjaurioji ragana! Bėk šalin, mes tavęs nebijom!
- Čia dabar kas! Kas ten kalba? Ei, ei, ei! Nebijokit manęs. Aš Gintukas.
Balseliai nutilo. Tada berniukas nusimovė pirštinaites ir pradėjo labai atsargiai braukyti sniegą. Pasimatė sudžiūvusios žolės. Bet žolės tai nekalba! Dabar atsargiai braukė sniegą tarp sudžiūvusių žolių. O lia! Pasimatė namelis. Bet namelis tai nekalba! Gintukas atsigulė ant sniego ir pažvelgė pro  langelius. Kambarėlyje  bolavo penkios lovytės, prikrautos pienių pūkų. Lovytėse vienmarškiniai, sugniaužę kumštelius, sėdėjo nykštukai. Pamatę  Gintuką,  nurimo ir pradėjo vilktis languotus drabužėlius. Ilgai movėsi dryžuotas kojinaites ir avėsi šlepetes. Galiausiai užsidėjo kutotas kepuraites.
- Ar tu esi naujasis mūsų Fėjus? - paklausė nykštukas su ilgiausia barzda.
- Ne. Aš tik berniukas.
- Gaila, mes taip laukiam Fėjaus… Bet vis tiek norime eiti pas tave. Ar pas tave neatbėgs Žalioji ragana?
- Aš nežinau jokios raganos. Bet tegul tik ji ateina! Aš jai parodysiu! - nuramino nykštukus berniukas.
Gintukas sukėlė nykštukus į savo vilnonę kepuraitę ir parsinešė namo.  Kalėdinio torto popierinėje dėžėje iškirpo langelius, duris ir įklojo šiltą šalikėlį. Padarė iš  lego žaidimų stalelį,  patrupino ant jo sausainių, o į perskeltus lazdyno riešutų kevalėlius prilašino vandens. Uždengė. Ir vėl namelis. Tik kitoks. Nykštukai suėjo vidun. Berniukui vis žvilgčiojant pro  langelį, ilgabarzdis nykštukas paklausė, ar Gintukas nenorėtų sužinoti,  kodėl jie taip bijo Žaliosios raganos? Gintukas, aišku, norėjai žinoti viską viską apie baisiąją Žaliąją raganą. 
Mažasis senolis atsirėmė į popierinę palangę ir pradėjo pasakoti:
- Seniai seniai, prieš daug daug metų, mes, nykštukai, buvome mažos pilkos žuvytės ir plaukiojome ežere. Didelės ir piktos žuvys mus vaikė ir gaudė.
        Vieną kartą prie kranto atėjo Fėjus ir mus mažyles keistu tinklu susižvejojo. Paskui pūtė kiekvienai į burną ir metė atgal į ežerą. Mes pradėjome kalbėti. Įsivaizduoji! Mes buvome žuvytės, bet  galėjome  kalbėtis. Ar būna kalbančių žuvų? Dabar  galėjome  surikti, pamačiusios plėšrūnę! Ją išgąsdindavome, o kitas žuvytes perspėdavome. Bet  taip gyvenome neilgai… Kai kurios kalbančios žuvytės atsiskyrė ir plaukiojo atskirai. Jos pykosi ir keikėsi. Pačios pasislėpdavo, o apie mus pranešdavo plėšrūnėms. Plėšrūnės vėl mus gaudydavo.
          Po kiek laiko Fėjus atėjo vėl.  Jis atsisėdo ant kranto ir ilgai žiūrėjo, kaip  gyvename. Pagaliau vieną rytą kažką sušnabždėjo, kažką įbėrė į ežerą ir nuėjo. Tuomet pradėjome keistis antrąkart. 
Piktuolės nebegalėjo kalbėti, bet augo ir didėjo, darėsi sunkesnės ir  sunkesnės, keitėsi jų spalva… Pavirto auksinėmis žuvimis. Supranti, auksinėmis!  Tada išpuiko dar labiau ir nuplaukė gyventi į  ežero vidurį. Jos nežinojo, kad  ežero viduryje, kur giliausia, kur net neauga žolės, žvejoja  Žalioji  ragana. Nuo to laiko ragana jas ir tegaudo. Žiemomis, kai ežeras užšąla, ji šokdama čiuožia ledu į ežero vidurį.  Ilgi  žali, pilki ir raudoni sijonai plaikstosi į visas puses ir nuvalo nuo ledo sniegą.  Pasimato žuvys! Tada ragana atsisėda ant  ledo, linguoja ir dainuoja:
                          Aukso žuvys po ledu! Mano žuvys po ledu! 
                          Aukso žuvys po ledu! Mano žuvys po ledu!
Sėdi ir dainuoja tol, kol ledas sušyla, suplonėja ir įlūžta. Tuomet, įkišusi ilgapirštę ranką pro eketėlę  pasigauna kelias apsnūdusias auksines. Bet, kai būna labai labai šalta žiema, ledas pasidaro labai labai storas ir  Žalioji ragana nebegali jo pratirpinti -  ieško mūsų, nykštukų. Kaip pavirtome nykštukais?
Mes ir kitos kalbančios žuvytės, po antrojo Fėjaus pabūrimo pavirtome nykštukais. Tai būtų gerai. Bet…  Žalioji  ir  mus  pradėjo gaudyti… Kai tik pažvelgia į mus, pavirstame auksinėmis žuvimis. Bijodami raganos, paprašėme  laumžirgių, kad  išnešiotų  mus gyventi kuo toliau nuo  ežero. Mane ir mano brolius atnešė  prie  kūdros. Ant kranto susirentėme iš nendrių namelį.  Laukiame vėl  Fėjaus.
Žiemą mes, nykštukai, labai neramiai miegame. Kai Žalioji ragana nebegali pasiekti po storu ledu savo auksinių žuvų, ieško mūsų. O ieškodama mūsų, ji taip greitai laksto, taip greitai laksto, kad vos paliečia sniegą. Net pėdų nelieka! Taip greitai belakstydama brauko ilgaisiais sijonais sniegą nuo pusnynų. Ji žino, kad pusnynuos mūsų nameliai… O kai Žalioji pažvelgia pro langelį, mes, nykštukai, pavirstame aukso žuvimis… O jomis  nenorime būti...
Ir užmigo ilgabarzdis nykštukas, pasirėmęs ant popierinės palangės.