Liūdna...

Mano mintys skriejo pas Tave, bet Tu jau nebenorėjau jų priimti... Jos atsimušė į kietą Tavo širdį, į Tavo šaltus žodžius... O aš tiesiog norėjau, kad liktum šalia, tiesiog taip kaip žadėjai... Nepameni? Nepameni, to žvaigždėto ir vėsaus vakaro? Tu švelniai apkabinai mane, ir prisiekei, priesiekei, kad niekad nebepaleisi... Aš negaliu patikėti, kad melavai... Tu, tas kurį mylėjau labiau už gyvenimą... Tiksliau dar vis myliu. Tačiau Tavo šaltos akys žiūri kiaurai Tu nebematai, nebeatsimeni mūsų meilės... Mano širdyje palikai didžiulę žaizdą. Bet gal taip ir geriau, kai skauda bent jaučiu, jog gyvenu...